Baigėsi vasara, baigėsi ir mano žiūrėtas "serialas" "Mano baisiausia gyvenimo savaitė". Pagalvojau: o kokia bus mano savaitė? Jei aprašyčiau visą dieną, įrašas baigtųsi Afrikos pietinėje dalyje, tad apsiribojau tik tuom, ką nuveikisu rytais...
Rugsėjo pirma, pirmadienis.
5.50 pažadino katinas, kuris įnirtingai paksnojo mano veidą. Laiko susiruošti buvo pakankamai, kas yra itin keista. Į mokyklą važiavau su nervus ėdančia seserimi ir įsakinėjančia mama. Nusipirkus gėles ir po ilgų ginčų su sese įsigijus šokolado dėžutę, nusigavom ir iki mokyklos, kur manosios auklėtojos ir klasiokių dar nebuvo - teko sėdėti bernų apsuptyje.
Rugsėjo antra, antradienis.
5.52 pažadino katinas ir, sprendžiat iš mano šlapio veido, jis gan ilga baksnojo ir laižė mano veidą žadindamas kietai įmigusį kūną. Užmerkiau akis aštuoniom minutėm, atmerkiau 6.16 jau žadinama kažkatro iš namiškių. Laiko susiruošti mažai, bet lengvai spėjau (dėkoju savo įpročiui rūbus susidėti iš vakaro). Iš namų išėjau su įsibaiminusia sese, kuri autobuse apsiverkė, nes pagalvojo, kad draugė juokiasi iš jos žioplumo (iš tikro juokėsi iš mano itin plastiško įdribimo į trasporto priemonės sėdynę). Nukeliavau iki mokyklos keturis kart pamesdama striukės diržą, palydėjau sesę iki jos klasės ir šį kartą prie spintelių džiaugiausi kiek platesne kompanija nei vakar.
Rugsėjo trečia, trečiadienis.
5.48 vėl pažadino katinas. Rengiausi itin lėtai, gavai pylos nuo namiškių, kad esu slunkis. Nepaisant to, spėjau kaip ir visada. Kas buvo autobuse ir einant į mokyklą - nepamenu, o jei nepamenu, nieko ypatingo.
Rugsėjo ketvirta, ketvirtadienis.
Iš miegų karalystės pažadino katinas. Kada - nepamenu. Antrą kartą akis pramerkiau jau 6.10. Iš namų išėjau su itin pozytyviom mintim ir kūkčiojančia sese pašony, mat toji bijojo šiandien laukiančios šokių pamokos. Autobuse pasisėdėjimas buvo gan geras - grojo tokio tipo dainas kaip "Uopa gangam stail" arba "Aim a singl leidi, aim a singl ledi, sou put jor hends ap!"... Kelias į mokyklą buvo irgi visai nieko - kartu ėjo klasiokas, ne vien sesuo. Nosį rietė keisti, mėšlą primenantys kvapai, bet nieko. Atėjus į mokyklą pirma mintis: "Pyyyze, kai šilta čia..."
Rugsėjo penkta, penktadienis.
Rytas tragiškas, paprastai tariant. Vėl prikėlė katinas, nepamenu nei kada, nei kokiom aplinkybėm. Tiesą sakant, iš viso ryto veiklos pamenu tik tiek, jog visą laiką atobuse sau niūniavau "Ten, kur vakarais mes jausdavomės, taip gerai ir ten, kur rytais..." Tai viena iš stovyklos dainų, kas nežino. Tik tiek. Nieko daugiau mani smegeninė neatkuria... Kažkas įtartino, blemba.
Rugsėjo šešta, šeštadienis.
Pati atibudau aštuntą. Taip, 8.00. Jaučiausi kaip supermenas. Pasirąžiau, pasnūduriavau dar kiek ir iš po pagalvės išsitraukiau "Divergentę". Porą valandų paskaičiusi, išsiridenau iš lovos (per prevartą...). Perfektino rytas, ane?
Rugsėjo septinta, sekmadienis.
Tik ryte, prisikėlusi dešimtą supratau, kokia sunki buvo mano savaitė. Jaučiausi kaip išsunktas obuolys... Obuolys, virtęs kai kurių itin mėgstamu skysčiu - sultimis. Gal ir reikšmingomis, bet visiškai bejėgėmis. Grįžtant prie ryto, vėl skaičiau. Tik ne "Divergentę", o jau "Insurgentę". Vėl buvau išritinta iš lovos ler prievartą... Mat eilinį kartą ant stalo garavo pusryčiai.
O kaip pralėkė Tavo rytai šią savaitę?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą