Artyn rutiniškos laimės

Beveik dvi savaites mindžiojus kelią į mokyklą ir vieną dieną davus tam takui pailsėti suvokiau, kad mano gyvenimas juda artyn rutinos. Tie patys medžiai, tos pačios plytelės. Tas pats pastatas ir reguliariai važiuojantys autobusai. Viskas taip įprasta... ir taip sava.

Net pati stebiuosi, kad man džiaugsmą kelia itin kasdieniški dalykai, kurie šiaip jau yra tapę rutina.
Tarkim, pertraukos tarp nuodožių pamokų, kai visa klasė tamsiam koridoriuj susėda ant grindų ir žaidžia geometry dash. Visų veidai mirguliuoja nuo išmaniųjų ekranuose besikeičiančių šviesų, o ausis kurtina klasioko įjungta muzika. Tada viską pamiršti - už kelių minučių prasidėsiančią pamoką, namie laukiančius darbus ir kitus ne itin malonius dalykus. Džiaugiesi šia sekunde, kurią užpildo pakenčiami žmonės ir ne itin aktyvus veiksmas. Kalorijas degina nebent protarpiais iš lūpų išsiveržiantis juokas.
Arba džiaugsmą gali kelti ir autobuso laukimas, kai šalia yra bent koks žmogus, su kuriuo gali pašnekėti, kurį bent kiek pažįsti ir kuris bent kiek turi noro su tavimi papliurpti. Tas pusvalandis gali virsti juoku praturtintu laiku, kurio įvykius prisiminsi geriausiu atveju dvi dienas į priekį. Bet juk tai vis geriau negu nieko, ar tik man taip atrodo?

Niekada nemėgau surūgėlių, kurie laimę mato tik itin dideliuose įvykiuose ir pamiršta kasdienius džiaugsmus. Galėčiau burnoti juos kiek širdis geidžia, bet susimąstau: gal aš irgi itin dažnai tokia būnu?

Ar verta liūdėti dėl šūdniekių, kai įmanoma džiaugtis paprastais dalykais? Gal kartais vertėtų pabūti vaikais (ne tais, kuriem galvoje tik plantšetiniai kompiuteriai, bet tie, kurie tampa laimingi sugavę drugelį pievoje) ir atrasti laimę kasdienybėje?

Vertėtų prisiminti seną kaip pasaulis posakį: "Lazda turi du galus". Šypsosies tu - šypsosis tau, liūdėsi pats - liūdni veidai žiūrės į tave...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...