Miško namukas

Į mažą miško namuką kažkas pasibeldė. Šeimininkas atidarė duris ir jau tą pačią sekundę gailėjosi, jog tai padarė. Namuose įsivyravo netvarka, baimė ir dar kažkoks keistas, nepaaiškinamas jausmas. Viskas vyko kitaip, nei seniau. Mažas miško namukas virto bjauria raganos landyne. Ir tik per nepažįstamą, mišku atklydusią būtybę.

Kitą dieną namelin pasiprašė kitas nepažįstamasis. Šeimininkas vėl įsileido vidun, net jei nežinojo, kas ta būtybė. Tačiau šį kartą namelio šeimininkas nepasigailėjo - pasirodžius antrajam, pirmojo paklydėlio valdžia sumažėjo, o namuose įsiviešpatavo ramybė, akimirkomis vis dar slegiama pirmojo pakeleivio.

Porą dienų niekas nesikeitė. Miško namelis stovėjo kaip stovėjęs, o jo viduje pakaitomis karaliavo tos dvi nežinomos būtybės.

Vieną rytą į namelio duris vėl kažkas pasibeldė. Šeimininkas ilgai negalvojęs atidarė, tačiau atėjus nakčiai suprato, jog trijų pakeleivių jis priglausti negali. Vis dėlto - tai miško namukas, ne toks jau didelis. Prasidėjo kova. Pykosi pirmoji būtybė su trečiąja, o antroji, būdama ramaus būdo, sėdėjo kamputyje. Dieną naktį kovėsi nepažįstamieji, jų kovai galo nesimatė. Šeimininkui, tiesą pasakius, nepatiko pirmasis atklydėlis, tad kaskart, kai trečioji būtybė pirmavo, šeimininkas šyptelėdavo. Tai truko, rodos, visą amžinybę, o ta kova tebesitęsia ir šiandien.

Pirmasis pakeleivis - skausmas.
Antrasis - vienatvė.
Trečiasis - veiksmas ir nuotykiai.
Namukas - tai aš.

O kažkas man pažadėjo. Bet vietoj pažado ištesėjimo, matyt, į namuką atsiuntė skausmą. Atsiuntė ir nepagalvojo, kad medinis namelis galbūt turi jausmus. Et, nepagalvojo...