Vėtra

Pamažu kilo vėjas. Girdėjau, kaip jis šukuoja nuogas medžių šakas ir sparnus suteikia nevietoje atsidūrusiems daiktams. Tas vėjas, už lango sukėlęs šitiek netvarkos, tyliai įsisiurbė ir į mane. Viskas organizmo viduje tik sukosi, sukosi, sukosi... Rodės, kad organai susikeis įprastomis vietomis. Rodės, kad tas sukimasis, visa ta sumaištis niekada nesiliaus.

Tačiau nurimo vėtra, ūbavusi už lango, o kartu išsinešė ir manąją sumaištį. Viskas, kas liko - tai keistas noras valgyti (matyt, su uraganu ir virškinimas tris kartus paspartėjo), ramuma ir nenumaldomas troškimas groti. Dabar taip nesvietiškai norisi sugroti seniai nutilusį kūrinį, taip norisi tarp nakties garsų įtalpinti savąją melodiją... Gaila, kad visa šeima jau miega. Rodos, teks likti tryse: aš, mano mintys ir vis tolstantis vėjas.


2 komentarai:

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...