Prisiminimai ir miegas

Delne tvirtai spaudžiu prisiminimus. Nežinau, kas aš per žmogus, bet nenoriu jų paleisti ir, tiesą pasakius, nežinau, ar kada išdrįsiu tai padaryti. Pirštai jau paskaudo, bet vis laikausi savo - prisiminimai dar mano rankose. Jaučiu, kaip jie lėtai skverbiasi į mano kūną ir užpildo mane...

Užsimerkiu. Šįvakar regiu dangų - tą auksinį, kurį mačiau būdama virš debesų, kai skridau namo iš Belgijos. Kūnu perbėga šiurpuliukai. Mažas lėktuvas, dar vadinamas "kruzniku". Sėdžiu prie lango, šalia jau knarkia mokyklos direktorė (na gerai, tai šilumos nė kiek nepriduoda). Ausyse skamba melodija "I'm coming home, I'm coming home...", akys regi neaprėpiamus auksinių debesų horizontus, kurie plyti man po kojomis. Štai kaip atrodo saulėlydis aukštai! Pirštai telefono ekrane mikliai spaudo raides, kurios vėliau virs įrašu su prisiminimais. Tą keistą laimės jausmą dar dabar prisimenu. Bet tai buvo laimės, ilgesio, ramybės ar nuostabos jausmai? Nežinau, gal visi kartu?
Už nugaros murma klasiokė su draugu, prieš mane - kiti du draugai. Aplink lengvas šnaresys, gal juokas, o manyje - ramybė. Ir ilgesys.
Nusileidus lėktuvui atsiimsime bagažą, o aš jau būsiu stipriai pasiilgusi Belgijos kvapo. Tuojau važiuosime namo tuo pačiu tamsiu autobusiuku. Visi beveik miegos, tik... ne aš. Mintyse dainuosiu vis tą pačią dainą "Coming home", o siela kažką jaus. Taip, tai nuojauta. Atsigręžiu atgal. Ne, aš neklydau. Be manęs ir poros mokytojų dar kai kas nemiega... Vėl atsisėdusi patogiai dar ilgai pro priekinį stiklą žiūrėsiu į naktį. Dar ilgai nenorėsiu, kad tai baigtųsi...
Na, o parvažiavus namo norėsiu tik miego. Arba ne. Būsiu nemiegojusi beveik parą, tačiau giliai viduje nenorėsiu, kad tas sapnas baigtųsi. Tačiau akys užsimerks, o prabudusi vakare būsiu tokia pavargusi, kad net negalėsiu važiuoti į muzikos mokyklos atestatų įteikimą. Ir nevažiuosiu.

O gaila... Dabar jau ištaisyčiau šią klaidą. Nepaisant to, jaučiu, kaip nusišypsau. Taip, be galo šiltas prisiminimas. Mano akys vis merkiasi, merkiasi... Tačiau vis dar regiu auksinius debesis ir tamsą pro priekinį autobusiuko stiklą. Vis dar šypsausi. Gerai, užmigsiu laiminga.

Dabar šią taktiką naudoju kas vakarą. Išknaisioju prisiminimus, pasiimu tą, kuris šiandien atrodo pats gražiausias ir atgaminu visas smulkmenas. Taip užmiegu su šypsena ir keista ramybe, o ir išsimiegu daug geriau. Pabandyk ir tu - užtikrinu, veikia.