Takas, vėjas ir mintys

Išbėgau iš namų trinktelėdama durimis. "Noriu pabūti viena", sušnabždėjau. Žodžiai buvo skirti niekam, todėl niekas jų ir neišgirdo. Nemeluosiu - kažkas iš mano vidaus norėjo, kad kas mane išgirstų... Bet kai kurioms svajonėms nelemta išsipildyti - niekas manęs net nebandė klausytis.

Ramiai žingsniavau gatve. Nors ne, ne ėjau, o tiesiog vilkausi. Neturėjau jėgų eiti greičiau. Mano mintys buvo sunkesnės už pirmadieninę kuprinę, o vėjas, turėjęs prapūsti mano galvą, dingo. Vienintelis draugas tą popietę, ir tas nusisuko. Likau tik aš ir mirtinas priešas - mintys. Jos sukosi galvoje kartu įsukdamos ir visas pasaulio blogybes. Jaučiau, kad nematau, kur einu. Šliaužiau užsimerkusi, mat nuo minčių (o gal blogio) skaudžiai perštėjo akis.

Šiaip ne taip praplėšusi akių vokus pažvelgiau į dangų. Jame plačiais sparnais mosavo paukštis, gaila, neįžvelgiau koks. Skrajūnas plasnojo savo galūnėmis vis sustodamas ir leisdamas sau tiesiog skorsti pilką dangų. Jis skraidžiojo zigzagais, ratais, aukštyn ir žemyn. Galų gale dingo. Pavydėjau jam. Paukštis gali tiesiog dingti iš horizonto, o aš ne.

Priėjau gatvės galą, tai yra kapines. Akimirką sustojau ir sudvejojau. Eiti? Neiti? Atsigręžti? O gal ne? Širdis norėjo pabūti ramybė tarp pušų ošimo, ji norėjo prisiminti tuos, kurie man buvo davę gero... Bet vis dėlto neėjau. Sugrįžau atgal.

Taip ir vaikščiojau gatve - pirmyn, atgal, pirmyn, atgal, vis neperžengdama nematomos ribos. Per tą laiką daug ką supratau. Pavyzdžiui, kad tokios "bėdos" kaip "Kokia aš baisi" ir "Rytoj į mokyklą" tėra šiokia tokia užuovėja nuo tikrų problemų. Jomis lyg skydu gali prisidengti ir kurį laiką jas narplioti, atidedant didelius rūpesčius vėlesniam laikui. Supratau ir tai, kad viskas turi pabaigą. Net laimė negali būti bekraštė. Meilė irgi.

Kažkas viduje dzingtelėjo. Gal prisiminimas, gal geniali mintis, o gal nuojauta. Pasileidau bėgti. Kaip tik tą akimirką pakilo stiprus vėjo gūsis, kuris staigiu mostu pradėjo valyti mano galvą. Aš bėgau, vėjas man trugdė. Jaučiau, kaip lekiu kiaurai nematomą būtybę, o pro mano šonus praslenka tik jo liekanos. Girdėjau stiprų ošimą ir savo žingsnius, kurie atsimušo aidu. Viskas išnyko. Nebeliko laukų, besidriekiančių iki begalybės, neliko ir namų, sustabdančių vėją. Liko tik takas, vėjas ir lekiantis siluetas - aš.

Pravėrusi duris, kuriomis neseniai trinktelėjau, išgirdau iš sesers kambario sklindančią melodiją - "Mano širdis laiminga, oou, ooou, mano diena...". Įėjau kambarin, nieko jame nebuvo. Jau norėjau išjungti tą klaikią dainą, bet... susilaikiau. Tegu bent vieno žmogaus širdis tuose namuose būna laiminga.