Berželiai ir varvantis nosis, arba tiesiog naktijės blevyzgos

Kokia ironija. Vieną vakarą rašiau įrašą apie neapsakomą pavasario grožį (tačiau nepaskelbiau - internetas dingo), o kitą popietę jau gulėjau su temperatūra, varvančia nosimi ir degančiomis balso stygomis. Nieko smagaus, turint omenyje tai, kad susergu būtent tada, kai mažiausiai noriu. Koks padaras norėtų gulėti lovoje, kai vyksta pats gamtos atbudimas? Žydinčios slyvos, žaliuojantys berželiai... Ech, o aš guliu sau lovoje, ir tiek. Tik nežinau, kas mane palaužė - atgijusios bakterijos ar nepagydomas nuovargis? Turbūt abu.

Knygas perskaičiau, kompiuteris vis dar nesutvarkytas. Lauke gražu, o aš tūnau kambary. Tikrai nuostabu. Tikrai yra ką veikti ne miego valandomis. Nors vis geriau, nei sirgti gegužės penkioliktą tris metus iš eilės. Ar du? Nors, tiesą pasakius, dar visokių galimybių yra.

Jaučiu, kaip man vėl kyla temperatūra, o kartu su ja ir keisčiausios mintys. Ech, problema dar tame, kad dieną pramiegojusi, naktį varvinu akis į skilusį telefono ekraną. Teks užplikyti jau... aštuntą ar devintą puodelį arbatos. O ką daugiau veikti?

Aš vėl nusišneku. Aš vėl neturiu ką protingo ar bent įdomaus pasakyti. Aš vėl rašau, nes tiesiog nesitveriu kailyje, kaip pikta dėl netinkamo meto bakterijoms apsilankyti.

Bent jau savaitgalį trimis dienomis prasiilginau...

Beje, man jau trečia diena, kaip galvoje skamba daina:

Man mojuos iš toli beržynėliai žali,
Susitiksime ten, miško pakrašty.
Man mojuos iš toli beržynėliai žali,
Lauksiu kantriai tavęs kol žvaigždutės užges.

Dabar tie berželiai yra tiesiog arbatos puodelis. Vis šis tas.

4 komentarai:

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...