Drąsus žmogus. Koks jis? Neturintis jokių baimių? Mokantis nuslėpti ar išvengti dalykų, kurie jam kelia šiurpą? O gal vis dėlto bebaimiu vadinama asmenybė tėra persona, kuriai velniškai pasisekė, nes jos baimės nėra sutinkamos kasdienybėje? Tokiu atveju, bailys tebūtų nelaimėlis, kurį likimas apdovanojo labai paprastomis, kasdien sutinkamomis baimėmis. Logiška, tiesa?
Tokias mintis man sukėlė šiandienos įvykiai. Žmogus, kuris, atrodo, be vabzdžių nieko daugiau nebijojo, visada ėjo pirmas, ėmė ir sustojo. Išsigando. Bebaimis individas išsigando pats savęs ir tai jam būtų sutrugdę galbūt gyvenimo įvykiui. BET. Vadinamajam bebaimiui tereikėjo spyrio į užpakalį, kad atsikvošėtų. Paprasčiau tariant - žmogui reikėjo tiesiog iniciatyvos pašonėje. O tada viskas gerai. Bent jau man, tai iniciatyvai taip atrodė.
Pasirodo, net drąsiausiam reikia paskatos ar pagalbos. Ir nereikia įsivaizduoti, kad Tau padrąsinimo į ausį niekada nereikia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą