Pasaulyje, bent jau mano, nieko naujo. Vis tie patys gimtadienių kalnai, standartizuotų testų kaišiojimas pro visas puses ir nuovargis. Viskas, ką galėčiau pavadinti nauju dalyku - tuščia galva. Čia tikrai kažkas keisto, mat mano makaulėje sukiodavosi bent milijonas idėjų, tekstų eilučių, planų ar svajonių. Dabar ten tikrai tuščia, o tai įrodo paprasčiausias dalykas: atsivertusi blogger'io lapą aš neturiu ko pasakyti. Net šokinėjančių minčių nėra. Arba, pavyzdžiui, kai kažkas verčia pamąstyti, ką daryti toliau, aš sau snaudžiu. Be idėjų kartais tikrai nuobodu, o kartais, tiesą pasakiusi, jaučiuosi kaip Šalčiūtė - su visiškai tuščia smegenine.
Beje, dabar visas dienas traukiu laukan. Namų darbai daromi lauke, knygos skaitomos taip pat po vyšnia. O ir visas laisvalaikis ten. Net groti nesinori, nes instrumentai tai kambary... Pagalvojau (Ura! Mintis!), kad gal laukų vėjas su saule išblukino visas smegenų ląsteles? Juk visko gali būti...
Dieve mano, man jai baisu. Jei taip toliau, visai buka liksiu. Jau dabar be laukų ir badmintono mažai kas betelpa galvoj. Ech. Nusivažiavau, bet, matyt, galima. Juk gegužė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą