Man atrodo, kad žmogiškumas ir protas (nebūtinai moksluose - tiesiog gyvenime) vis labiau artėja prie išnykimo ribos. Šių vertybių kiekis, likęs žemės planetoje - kritinis. Deja, mokslininkai nepakankamai pajėgūs, kad galėtų išgelbėti šias nykstančias rūšis.
Kartais žmogus kasa sau duobę, įlipa į ją ir pats save pasilaidoja gyvą. Paskui rėkia, kad kas nors prikeltų tą ,,numirėlį'' ir atkastų kapą. Kai žmogus, atrodo, išlipa iš tos pragaro skylės, jis arba vėl šmurkšteli vidun, arba ieško kito laisvo žemės ploto naujai duobei. Ir taip visą gyvenimą. Ar taip kažkas bando parodyti protą, tačiau nesugeba ir demostruoja tik stipriai per mažą smegenų vingių skaičių?
Kitas, kiek gudresnis (arba priešingai - dar kvailesnis) į tą savo duobę įsitempia ir draugą. Turbūt šiaip sau, dėl kompanijos. Įsitempęs parodo viso proceso ,,linksmumą'', nelaimėlis užsikrečia ir šnai - turime dar vieną kvailumo platintoją. Ar tai - žmogiškumas?
Mane juokas ima, kai pagalvoju apie tokius juokdarius. Ir gaila, ir graudu, ir juokinga pažiūrėjus į juos. Sako, visokių yra, visokių ir reikia, tačiau kai šis absurdiškas proto nebūvimas tampa užkrečiamas - tada jau visai blogai. Kaip dabar.
Tada jau juoktis nebegalima. Reikia tik verkti ir gydyti tokius ligonius tais pačiais būdais, kaip ir jie elgiasi. Gal izoliuoti, kad susiprastų ir nebeperneštų to ligos sukėlėjo? Galbūt tik tokiu būdu galime sustabdyti žmogiškumo ir protingumo išnykimą?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą