Lėtai ėjau kaimo gatvėmis. Saulė šildė visą kūną, medžių žaluma keistai bandė įpūsti gyvasties, o laimingi praeivių veidai vis bandė pažadinti ir manąją šypseną. Deja, nesėkmingai. Visas gėris, kurio taip ilgai laukiau, pagaliau pasirodė, tačiau nedžiugina. Visa, kas seniau įpūsdavo į mane pliūpsnį pozityvo, teliko pilka, slegiančia mase. Gamtos grožis, kuris privalo pakerėti, liko lygus tešlai, kurią minkiau per technologijų pamokas. Tiesą pasakius, net pastaroji suteikė daugiau džiaugsmo.
Rodos, kad mano mintys, siela ir jausmai kažkur greta Saturno, tik kūnas čia, Žemėje. Pati sėdžiu įstrigusi dabartyje, o mano visas vidus plaukioja skirtinguose laikotarpiuose - viena dalis 2014-uosiuose, kita - 2008-uosiuose, o dar kita kažkur 2021-uosiuose. Blaškausi tarp skirtingų dešimtmečių ir kartais nebesusigaudau, kas vyksta dabar, kas jau įvyko, o ką aš tiesiog įsivaizduoju. Verkiu dėl skaudžių prisiminimų, galbūt šypsausi dėl vakar dienos ir drebu dėl rytojaus. Nežinau ko laukti. Pavargau naiviai tikėtis, kad viskas jau susitvarkė. Pavargusi ieškau pagalbos praeityje, bandau išlikti dabartyje ir vėl prisimenu rytojų. Ir vėl, ir vėl, ir vėl tas užburtas ratas manyje įsuka visišką verpetą, kuris gali nusinešti visą pasaulį. Jei ne visų, tai bent mano.
Norėčiau galėti kažką pakeisti, tačiau negaliu. Norėčiau palikti savo mintis po aukščiausiu miško beržu ir gyventi čia ir dabar. Negaliu ir to. Turbūt eisiu žvejoti, gal pagausiu auksinę žuvelę. Pagavusi paprašyčiau išpildyti tik 1 norą: sutvarkyk mano gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą