Buvau vakarui išlėkusi į Žagarės vyšnių festivalį. Keista, nesijaučiu laiminga. Grįžau pikta, kiek liūdna ir... susimąsčiusi.
Gerai, Bix'ai buvo užvedantys, Mikutavičius - nuostabus, o fejerverkai tiesiog kerintys. Minia žmonių, efektai, dainos, kurias iš visos gerklės rėki kartu... Gaila, prie to negaliu prirašyti ,,Visko pamiršimas". Na gerai, kartais nieko neliko apart bosų, minios kriokimo ir kojų linkčiojimo į ritmą. Momentais viskas išnyko ir pasiliko kažkur toli, ten, kur mano žlibos akys nedasiekia. Bet dažnai (ne)keistos mintys lindo į galvą. Net ne dažnai, o per dažnai.
Šviesos, ugnys, specialieji efektai. Fejerverkai - ir dar su pakartojimu. Gražu, tuo metu padaro įspūdį ir pakeria, bet kai pagalvoji, kiek pinigų paleista tiesiog į orą... ir kai susimąstai, ką su tokia galybę šlamančių galėtum nuveikti, pradedi galvoti, jog būtų protinga sumažinti visas tas oro grožybes penktadaliu (ohohoho kiek tūkstančių suskauptų!), o sutaupytus pinigus išleisti kažkam smagesniam. Pavyzdžiui, paaukoti vėžiu sergantiems vaikams - kiek gyvybių išgelbėti būtų galima! Paaukoti Afrikoje badaujantiems gyventojams - kiek iš jų nugyventų ilgesnį amžių! Galų gale, skirti tuos pinigus senelių namams, kad kažkas bent numirti galėtų laimingesnis... Kiek daug galima nuveikti sumažinus paprasčiausias oro dekoracijas, kiek daug individualių pasaulių galima išgelbėti ar bent pagerinti. Tik pagalvok - galėtum pagražinti visą pasaulį, o ne orą kilometro spinduliu!
Kartais tikrai ,,paima" pyktis, kai pagalvoji, jog tu laimingas tūsini minioje žmonių, o kažkas galbūt guli palatoje su gyvybę palaikančiais aparatais ir negali užmigti, nes tiesiog bijo ryte neatsikelti... Taip pamąsčius nuleidi aukštai iškeltas rankas ir užsimerki galvodamas: o jei taip vietoj išgerto šerbeto tą eurą paaukočiau? O jei taip kiekvienas paaukotų savo pinigus, kurie galbūt būtų išleisti paprasčiausiam kokteiliui? Juk mūsų - milijardai, o jei taip kiekvienas paaukotų po eurą? Šitiek gyvenimų būtų prikelta!
Nesiruošiu šiuo pasipiktinimo tekstuku kažko pakeisti, bet pasidalinti ta nuotrauka jaučiu pareigą. Tereikia žinoti, kad Tavo paaukoti vos kebabo dydžio pinigai gali nulemti kažkieno ateitį. Argi ne šaunu jausti, jog galbūt kažkas tavo dėka rytoj galės kvėpuoti?
Beje, peruko aš iš savo plaukų nedarysiu, nes pavyktų tik tikrai apgailėtinas. Dalinuosi Ievos Krivickaitės žinute, kurioje viskas aiškiai parašyta. Tikiuosi, kažkam be manęs dar kils noras išgelbėti pasaulį. Jei ne bendrą - tai bent kažkieno asmeninį. Juk kiekvienas turime po savo pasaulį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą