Bijau, kad visos svajonės, kurias tik garsiai kažkam pasakau, neišsipildo. Bijau, kad pasakius savo norą tik išauginu didelį kiekį kliūčių. Kodėl viskas privalo būti taip sudėtinga? Kodėl negalime vienas kitam padėti siekti svajonių, o ne kliudyti kitam žengti tolyn? O gal viskas atvirkščiai? Galbūt jei daug garsiau išrėkčiau savo svajonę, jos imtų greičiau pildytis... Tačiau gali būti tik blogiau. Sako, kad kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Bet aš bailė. Bijau rizikuoti, bijau garsiai rėkti. Tiksliau - bijau pasekmių. Bijau to, kas gali nutikti žengus klaidingą žingsnį.
Nežinau, ar aš tokia naivi, bet tikiu, kad gerumas nugalės. Jei ne šiandien, tai rytoj. Žinau, esu naivuolė, bet vis dar tikiu, kad su gera dūšia galima toli nueiti. Tikiu ir gyvenu su ta mintim raminuosi. Viliuosi, kad gėris padės pasiekti to, apie ką ilgai svajoju. Jei tik garsiau rėksiu.
Dabar supratau. Štai čia, dabar, rašydama įrašą. Reikia tik garsiau šaukti ir ieškoti tų, kurie padėtų. Ypač mano tipo svajonei...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą