Liūdnas veidelis žvelgė pro ne visai švarų langą. Dvi žaliai auksinės akys žibėjo kartu su tūkstančiais žvaigždžių, širdis sukosi kartu su vienišu mėnuliu. Kažkur toli švilpė išprotėjusių motociklų burzgesys, o visai šalia skambėjo tyliausio žmogaus melodija. Vieniša siela šnabždėjo tos dangiškos dainos žodžius, o tie patys maži šviesulėliai danguje mirksėjo kartu su muzikos ritmu. Ramybė ir grožis - štai kaip galima būtų apibūdintį tokią naktį. Tačiau...
Tačiau taip nėra. Bėda tame, kad vieniša siela ir plazdėjo viena, todėl nesijautė nė kiek rami. Liūdesys vis labiau temdė šviesų veidą, todėl net akys silpniau ir silpniau žvilgėjo nakties tamsoje. Kas kaltas dėl to rūko sieloje? Liūdnojo veido savininkas ar kas kitas? Kas priverčia asmenybę jaustis vieniša? Sakykim, pats žmogus. Taip, jei jis neieško bendraminčių, net nesistengia pasijudinti nuo apdulkėjusios palangės. Bet jei tiesiog kiti nemato pilkesnės asmenybės? Jei kiti nėra tokie, kad būtų galima vadinti žmogaus draugais? Kas tada kaltas? Kiti, kad jie nėra tokie kaip vienas, ar vienas, nes jis nėra toks, kaip visi?
Daugelis bijome būti kitokiais, bijome būti savimi, nes taip sunkiau rasti bendraminčių. Juk tokių kaip tu iš tūkstančių tėra gal vienas, o jei visi lygiuojamės į bendrą idealą, tai bendraminčių skaičius pakils šimteriopai. Žmonės yra per daug vienodi, nes yra bailiai. Bijo likti vieniši, bijo sugaišti daug laiko ieškodami Draugo. Jei atsiranda koks drąsuolis, išdrįsęs laukti, jis ir lieka vienišas. Bent ja ilgą laiką.
Todėl ir ši vieniša, bet drąsi siela mirksi kartu su žvaigždėmis ir niūniuoja liūdną melodiją. Nežinia, kiek ji naktų dar kalbėsis su mėnuliu, kaip neaišku, kiek laiko ji dar bus kantri. O kol kas... Vieniša siela taip ir sėdės ant palangės su vis labiau užtemstančiomis akimis.
Gaila, kad šiąnakt nesimato nei žvaigždžių, nei mėnulio, nes kitaip būčiau tipinė vienišai liūdna siela. Kalbėčiaus su mėnuliu, šnabždėčiau liūdną dainą ir laukčiau žmogučio su identiškomis ar bent panašiomis mintimis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą