Laikas skristi

Pats laikas skristi.

Vidurvasaris - tik nauja vasaros pradžia. Tik viena atžyma mūsų gyvenimo tarpsny, šiuo atveju - ir atostogų. Kai žmonės laksto susiėmę už galvų: ,,Kur paatostogauti?", o moksleiviai bamba, tardami: ,,Praknisau pusę vasaros", taip prarandame tik daug brangaus laiko. Laiko, kuris norom nenorom byra kaip smėlio laikrodis ir niekada nesibaigia... Na taip, nesibaigia. Bent jau jo atžvilgiu. Bėda ta, kad žmogui kažkada laikas sustos... Tad negalima delsti nė minutės. Turime veikti, skristi, šokti, lėkti čia ir dabar. Dabar turime kalnus nuversti, o ne tada, kai girdėsime paskutinę lakštingalos giesmę...

Kartais reikia išdrįsti gyventi. Reikia nebijoti pamilti tai, ko bijai labiausiai. Mes privalom būti drąsūs versdami savo gyvenimo kalnus (beje, jei nepamiršai, tuos kalnus turime griauti dabar). Tiesiog atsistokime, užsimerkime ir eikime. Pasroviui. Ten, kur nuneš gyvenimo vėjas. Širdis pasakys, kad esam čia, kur turime būti. Ten ir pradėkime siekti savo svajonės. Taip, svajonės. Vienos, tada kitos, galų gale - visos galybės. Laimę surandama po truputį, o radus daug - godumas žmogų paskandina. O nuskęsti liūdesio jūroje niekas nenori, tiesa?

Niekada nežinai, kas mums nutiks ryt. Gal važiuočius dviračiu pertrenks troleibusas, galbūt saulė nukris mums ant galvų. Gal skausmo ir nevilties uraganas nunineš mus kartu su savimi, o galbūt... tiesiog liksime stovėti saugūs. O jei ne? Jei neliksime sveiki, kas tada? Visą likusį invalidų gyvenimą graušimės, kad nieko nepadarėme? Veik. Atsistokime, užsimerkime ir eikime. Ten, kur širdis traukia. Net jei bijome savo ateities. Žinokime, kad dabarties reikia bijoti labiau už ateitį ar praeitį, nes šiandiena - tai realybė, rytojus - tik iliuzija, o vakar vakaras - prisiminimas. Ateitis mūsų nenusiriaus, tad eikime. Nei neturime kojų, skriskime. Juk visada galime rasti alternatyvą...

Jei suklupsime, susikibę už rankų atsistosime kaip saulės spinduliai ankstų rytą. Pakilsime visi kartu ant vienos žemės ir toliau skrisime, eisime ir ieškosime savo vietos, savo svajonės, savo laimės.

Pats laikas skristi.  Dar tik vidurys, ne pabaiga. Išskėskime rankas ir skriskime.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...