Laiko pasekmės - gluminantys pokyčiai

Ar kada nors yra buvę, kad atsikėlus jautiesi visai kitu žmogumi? Ar buvo kada apėmęs jausmas, kad visiškai pasikeitei, kad nebesi tas, kuris buvai ankčiau? Ar yra tekę nebeatpažinti savęs? Turbūt taip. Manau, kiekvienas tai jautė ir patyrė, kiekvienas kažkada buvo pasiklydęs savo kailyje. Ir tai yra visiškai normalu.

Juk mes keičiamės ne kas metus, ne kas mėnesį ar dienas. Mes augam ir bręstam vos pasikeitus sekundei. Augam būdami bet kokio amžiaus - trisdešimt šešerių ar devyniolikos, keičiamės net tada, kai mažiausiai to norim. Vienas senovinio laikrodžio sutiksėjimas - pasikeitimas. Antras tiktelėjimas - dar vienas pokytis. Ir tik to pačio laiko klausimas, ties kuria sekunde pasijausi kitoks, nei buvai anksčiau. Galbūt jau rytoj sėdėsi susimąstes ir kartosi sau: ,,Kas dabar kitaip?", o galbūt ramiausiai skriesi pavėjui dar kelis metus ir beprotiškai gerai jausies savo kūne ir mintyse. Ir tik laikas, visko atskleidėjas, parodys.

Ar būna, kad dar vakar nuoširdžiai kalbėjai su žmogumi, o kitą dieną net nenori pažvelgti jam į akis - toks svetimas jis tau atrodo? Ar teko kartoti: ,,Aš jo nebepažįstu..."? Ar kažkada nustebai, išgirdęs draugo atsakymą į tavo klausimą? Turbūt, kad taip. Ir tai taip pat visiškai normalu.

Juk keitiesi ne tik tu, bet ir visi aplinkiniai. Petras, Inga, Antanas, Onutė, Jonukas ar Milda - nesvarbu. Visi tavo draugai ar praeiviai gatvėje keičiasi ties kiekviena užminta asfalto plytele ar sutiktu nauju veidu. Jie galbūt lygiai taip pat kas rytą jaučiasi pasimetę, kaip ir lygiai taip pat kas vakarą klausia: ,,Kas aš?". Galbūt vienas iš tavo draugų keičiasi tolygiai su tavimi, po mažą kąsnelį, o kitas tuo tarpu ryja gyvenimo naujienas dideliais kąsniais. Galbūt jūsų grupelė draugų kvėpuoja pasikeitimais ta pačia kryptimi, o galbūt kiekvienas jūsų sekate palei naują kvapą vis į kitą pusę. Vėl gi - tik laikas atskleis, kaip yra iš tiesų. Ir nereikia dėl to nerimauti, kad ir kokia tiesa bebūtų - draugai, kaip ir vėjas, atplaukia ir išplaukia. Tik galbūt vienas vėjo gūsis išgelbės nuo kaitros, o kitas tik atvėsins ir taip žvarbią žiemą. Ir vėl gi - tik laikas atvers visas rytojaus kortas.

Kiek daug gali laikas, kiek mažai galim mes. Kartais. Būna, kad belieka tik apsiprasti su ,,Naujuoju aš", o būna, kad norim likti tokie, kokie buvom. Galbūt nuo mūsų priklauso, kokiu tempu keisimės? Iš dalies. Bet nuo beprotiškai lekiančio laiko nepabėgsi. Nors kartais norėtųsi, tiesa?

6 komentarai:

  1. Rugile, kaip visada viską puikiai parašai! ♥

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aha, visai nesusimastai, kad keitiesi ne vien tu, o ir kiti. Kad jautiesi kartais kitoks, bet taip būna ne vien tau. Įdomią mintį "išlukštenai". Ačiū!!!

    AtsakytiPanaikinti
  3. Rugile, skaičiau ir su kiekvienu sakiniu jaučiausi vis artimesnė šiam tekstui... Tai kažkas nerealaus. Šis įrašas iš visų kitų Tavo puikių įrašų, galiu drąsiai teigti, labiausiai mane paveikė. Nes viskas buvo taaip artima... Ačiū, kad pasidalinai savo mintimis ir taip leidai man labiau suprasti save bei aplinkinius..

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū labai labai! Kaip gera skaityti tokius komentarus, net neįsivaizduojat!

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...