Diena - mūsų laimės būveinė, o naktis - tai liūdesio sostas.
Kasnakt mus aplanko milijardai minčių - būtent tiek, kai mažų šviesulėlių, žvaigždžių, galėtume surasti neaprėpiamose dangaus platybėse. Kasnakt užmiegame su viltimi, kad ryt bus geriau. Ir, o laimei, dažniausiai taip ir būna. Bet tik dieną. Naktį, pristigus veiklos, vėl viskas atrodo siaubinga. Žiauru, tiesam
Apgailėtina, kai mūsų vaizduotė valdo mus, o ne mes ją. Naktį, kai akys nemato realių vaizdų, prisipiešiame sau didžiausių problemų, kurios galbūt tėra raudonosios skruzdėlės dydžio. Lakios fantazijos pagalba ištęsiame savo nelaimes kaip Rusijos platybes ir pamirštame, kad problema - tik mažo ir bejėgio vabaliuko dydžio. Paverčiame save didžiausiais nelaimėliais, tokiais, kurie nesugeba pakilti nuo savo suknisto gulto ir kažką pamatyti. Paverčiame Asmenybę į Nieką. Sutrypiame save. Ir vien tik per vaizduotę. O gal kalta naktis? Nakties platybėms karaliaujant, užmirštame, kad esame svarbūs, kad kiekvienas iš mūsų - reikalingas. Nebeprisimename grožio ir vieninteliu šviesuliu mums tampa galbūt pilnas mėnulis, galybė žvaigdžių ir nuotaika, kuri dažniausiai būna nekokia. Nakties aklinoje tamsoje mūsų ramsčiu tampa tik liūdesys, todėl vis stipriau remiamės į jį. O jis klampus, kaip pelkės - vis traukia gilyn ir gylin - link tikro pragaro. Taip ir prasmengame žvaigždėtame pelkyne.
Dieną, priešingai nei naktį, daug dažniau galime matyti save besišypsančius. Juk karaliaujant šviesai matome visą, kas mielą širdžiai - gerą orą, skanų patiekalą, laimingą šeimos narį ar kokį kitą menką džiaugsmelį. Visas grožis sumuojasi į bendrą laimės masę, todėl turint visus pojūčius daug paprasčiau jaustis laimingais ar bent jau tikėti geresniu rytojumi.
Juk diena - mūsų laimės būveinė, o naktis - tai tik liūdesio sostas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą