Užknisantys galbūt

Gyvenimas kartais tikrai užknisa. Ypač kai jis toks nepastovus, skaudus ir linksmas. Ypatingai kasdienybė verčia rėkti tada, kai ji būna visokia vienu metu. Kai ji sugeba tave paversti laimingu, piktu, beprotišku ir nusivylusiu per tą pačią sekundę, jautiesi lyg plakamas skaudžiomis jūros bangomis, kurios plukdo tave tolyn ir tolyn... Arba bent priverčia įsivaizduoti, kad plauki, nors iš tiesų stovi vietoje. Tada gyvenimas itin knisa. Taip kartais norisi jam užvožti, bet, deja, jis - kaip vėjas. Nei pagausi, nei atkeršysi už tau padarytą žalą.

Kodėl, kodėl negali visada viskas būti tik gerai? Kodėl negalima nors dieną jaustis visiškai laimingu, kodėl negalime ištverti be pykčio ir liūdesio? Na taip, kažkur mačiau mintį, kad gyvenimas - kaip fortepijono klaviatūra. Juodi klavišai - tai neigiami jausmai, o balti - visa laimė. Ir visi klavišai dalyvauja muzikoje, nes tik esant visiems garsams muzika bus graži. Tačiau... juk ir be padidintų ar sumažintų garsų melodija gali skambėti. Kam ta juoda? Kartais gyvenimas man panašus į lietuviškose mokyklose esančią sistemą - visko tiek daug, kad net sunku viską sutalpinti savo galvelėje. Tai galbūt lengviau būtų išmetus tamsius atspalvius? Bet nei muzika, nei paveikslai nebebūtų tokie žavingi. Absurdas.

Bet yra kaip yra. Nieko negalime padaryti, nes gyvenimo, arba vėjo, dar nesugebame pažaboti. Realybė knisa, bet gal todėl ji ir yra graži? Galbūt. Išties, per daug mūsų gyvenimuose visko. Per daug ,,galbūt", per daug jausmų, per daug minčių. O gal patys galime viską supaprastinti ir nors vieną parą įsivazduoti, kad viskas yra gerai? Galbūt ir galime... Galbūt...


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...