Vaikiškas aklumas

Visiems būna nuobodžių, liūdnų, smagių, bet su nekokia pabaiga dienų. Visi jas ištveriame ir slenkame tolyn. Būna dienų, kurių niekas negali sugadinti. Būna, kad apsimeti nematantis blogybių ir taip paverti savo šiandieną Rojumi. Yra, kas moka tai daryti kasdien, yra, kam reikia treniruotis.

Išdidžiai skelbiu, kad vėl drįstu blokuoti savo negandų nešėjus. Rutuliojantis barniams, kylant audroms ar tiesiog liūdesio lietui aš paprasčiausiai tampu akla. Vėl praregiu tada, kai viskas, kas bloga, būna nuslinkę link tolimiausių Paukščių tako kampelių. Taip lengviau gyventi. Užsimerki, susikuri svajonių pasaulį ir tau gera. Tiesą pasakius, nežinau, ar tai naudinga mano ateičiai. Juk pasaulio blogybės - pagrindinės mūsų pamokos, o aš savotiškai bėgu iš jų. Bet taip lengviau. Drįstu sau įsitegti, jog ,,Jei nematysiu, to nebus". Vaikiškai paika. Bet kartais galima būti vaiku, kaip kartais reikia būti brandžiu. Juk pats gyvenimas reikalauja pusiausvyros - jei nebūsime vaikiški, brandžioji sūpuoklių dalis tik svers mus žemym, o mes tik slysime ir slysime link bedugnės. Niekam to nereikia, tad kartais privalome atrasti savyje vaikiško paikumo ir drąsos užsimerkti, kai kažko nenorime matyti. Būtent taip daro vaikai.

Dabar mano dienos - Rojus. Saulė, ilgos dienos lauke ir jausmas, kai telefoną palieti tik vėlai vakare! Vaikų šurmulys aplink, kai savo noru su jais užsiimi, nemažai veiklos ir daug daug laimės. Kiekvienas susikuriame savitą Rojų, tokį, kuris mus įrėmintų džiaugsmingoje drąsoje. Aš jau susikūriau. Bet jau vakar dienai, šiandienai ir rytojui. Bent jau iki per stiprios nelaimės šviesos, kuri ir aklą priverstų matyti.

Kartais galima užsirakinti laimėje ir užsimerkti atvykstant liūdesiui. Juk pusiausvyros mūsų gyvenimuose reikia, kaip reikia ir vaikiško juoko mažame žmogelyje.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...