Momentais mano gyvenimas tobulas. Guli sau po obelim, traškini saldžiausias kriaušes ir klausaisi muzikos. Nieko daugiau nereikia. Kartais pabūni neapmokama aukle kaimynų vaikams - dėl smagumo. Diena, su tokiom akimirkom, drįsta vadintis ,,gera" ar net ,,puikia". Kartais ji suranda drąsos ir save apibūdinti kaip ,,nuostabi".
Tačiau būna dienų, kai visas gyvenimas - kaip mėšlo gabalas. Visi kabinėjasi, aiškina, kad nieko nemoki ir viską darai blogai. Niekas nepradžiugina, neprašviesina nuotaikos ir nesukelia šypsenos. Tada norisi visiems asmeniškai išrėkti ,,Tu esi mėšlo gabalas!". Bet susilaikai, pamąstęs, kad ne jie, o aš esu tas mėšlas. Susitūri savyje klyksmą ir vėl kenti.
Kenti tol, kol ateina vakaras. O tada... atsiguli ir vardyji mintyse dalykus, kurie šiandien buvo gražūs ar bent nesugadino nuotaikos.
Gan lengvas pabudimas. Saldus miegas. Ilgas miegas. Skanūs pusryčiai. Neblogas filmas. Skani kriaušė. Gera namiškių nuotaika. Saulėta diena. Ledai. Poilsis po obelimi. Man patinkanti muzika. Smagus vaiko juokas. Gaivus žolės kvapas. Apsitaškymas vandeniu su seserimi. Šaltas dušas vidury dienos. Kieme skraidantys popieriniai lėktuvėliai. Skanūs pietūs. Skani vakarienė. Stiklinė vandens, kai beorotiškai norėjau gerti. Įdomi laida per televizorių. Ir t.t.
Su tokiais smulkiais dienos grožybių prisiminimais užmiegu. Dažniausiai. Ir liūdesys, ir mėšlo gabalo jausmas nebespaudžia.
Beje, nuo mėšlo gabalo jausmo ir šokoladas gelbėja. Bent jau mane. Suvalgei plytą - ir gyvenimas gražesnis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą