Beieškant atsakymų

   Tiesą pasakius, jaučiuosi pametusi dalelę savęs. Taip, neberašau. Beveik. Kodėl beveik? Nes jei rašau, tai ištrinu. O tai beveik nesiskaito. Kas dėl to kaltas? Mokykla su savo beprotiškais krūviais? Mano amžinas draugas Nuovargis? Triukšmo trūkumas, dėl kurio nebesugebu įsiklausyti į sielos kuždesį? Kas trugdo man rašyti, o negana to, dar ir groti? Nebepriliečiu šaltų medinių pianino klavišų, kuriuos gebėdavau sušildyti. Nebeįtraukiu oro į akordeono dumples - nebent per pamokas. O tai irgi nesiskaito. Visiškai baigiu save pamesti. Baigiu atšalti nuo to, ką beprotiškai mylėjau. Ką dar pamesiu ir pamiršiu? Tiesa. Knygos. Jų irgi nebėra kada skaityti. Nebežiūriu filmų. Nebejudu į priekį per serialo serijas. Nebeinu iki miško, kuris visada būdavo klijais mano skilusiai sielai. Visiškai nebedarau to, ką myliu. Nebežinau ir šio žodžio prasmės.

   Kartais pamąstau (kątik suvokiau, kad, Dieve mano, aš taip pat beveik nebeklaidžioju minčių takais), kad dėl visko kalta nuovargis, tingulys, laiko trūkumas, o dėl viso to - mokykla. Bet paskui, galbūt pavarčiusi senus įrašus pagalvoju, jog dabar tiesiog toks metas. Nebeužduodu sau retorinių klausimų, į kuriuos vis tiek kažkada bandysiu atsakyti. Nebesmalsauju ,,kodėl" ir "kaip".  Dabar toks metas, kai aš ieškau atsakymų. Dairausi atsakymų į tai, ko visad savęs klausiau. Tai darau net žinodama, jog atsakymai į retorinius klausimus dažniausiai neegzistuoja - juk tokiems sakiniams su klaustuku gale dažniausiai nereikia atsakymų. Mano gyvenime uždominavo sprendimų paieškos. Tiesiog. Manau, visada turi būti toks laiko tarpsnis, tačiau... Jis vargina. Daug lengviau mąstyti ir nieko nedaryti apart galvojimo kur geriau mąstyti. Dieve, kokia  painiava. Kaip ir visas gyvenimas.

Kai rasiu atsakymus, būtinai juos užrašysiu. Rašysiu ir tada, jei pavargsiu. Mano žodžiai skambės netgi tada, kai nusibos ieškoti atsakymų ir aš vėl uždavinėsiu klausimus. O dabar tylėsiu. Ir veiksiu.

9 komentarai:

  1. Rugile, man patinka tavo mintys... tik nesustok uždavinėti sau klausimų, nes tai juk ir veda į priekį :} nesvarbu, kaip ilgai nerastum atsakymų, svarbiausia nesustok ieškoti...

    /kviečiu užsukti ir į mano, vis karts nuo karto atsigaunantį blog'ą... :} http://skraidantysdrambliukai.blogspot.lt/

    AtsakytiPanaikinti
  2. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Skaitydama tavo įrašus, aš verkiu (aišku, retoriškai). Žiauriai gražiai rašai, ką jau, manau, ir pati žinai. Pamaniau, priminsiu :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Korneeee! Sušildai širdelę kaip visada... :)
      Tik kad pati daug rišliau, įdomiau ir vaizdi giau rašai...

      Panaikinti
  4. Pažįstama, išgyventa situacija, bet tu ir pati tai žinai, žinai, kad praeis.:) Pamenu, ir pati taip rašydavau, taip galvodavau, o dabar randu prasmę kituose dalykuose. Atradau. Vis dar atradinėju. Ieškau. Kaip ir tu! Ieškai, bandai, rašai, stengiesi. O tai juk... nuostabu. Esi nuostabi, Rugile!

    O atsakymai... Tai tik dar keli teiginiai. Kurie ne visuomet būna teisingi, bet po kurių būtinai iškyla dar bent tris kart tiek klausimų. It's a bittersweet symphony, that's life.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už gražius žodžius (kaip visada)! Ir visiškai pritariu, kad dažbai atsakymai būna tik naujo klausimo pradžia...

      Panaikinti
  5. Pritariu tau, kad kiekvienam paaugliui, žmogui būna tokių dienų, kai jautiesi vieniša, nebesinori žiūrėti senų pamėgtų serialų, novelių, knygų...bet manau, čia tik tam lakinas laiko tarpas. :) Puikus nuoširdus įrašas! ;-))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bet esmė tame kad aš viso to NORIU, tik... neberandu jėgų... :/

      Ir ačiū!!

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...