Kartais klausiu savęs, kokio velnio aš visa tai darau. Gerai, meluoju. Dažnai klausiu savęs, kam visa tai. Kam aš lankau muzikos mokyklą jau devintus metus, jei neskaičiuosiu jamachos. Kam aš dar apsikroviau šokius, jei: 1) nemoku šokti, tiesiog nesiseka; 2) aš ir taip neturiu laiko. Kodėl aš mokausi visus dalykus tol, kol išmokstu, atmetant visiškas silpnumo akimirkas arba juodai nemėgstamus dalykus. Kam? Kodėl aukoju visas savo dienas, minutes? Kodėl pradanginu savo gyvenimą?
Bet tada susimąstau.
Ne, aš jo nedanginu. Jį užpildau. Keista, bet įdomia ir, deja, siaubingai varginančia veikla. Kartais užknisančia. Turbūt galėčiau sėdėti ir žiūrėti, kaip mano gyvenimas nuplaukia pasroviui. Bet... Kas iš to? Kam paleisti savo pasaulį, jei galime jį kietai laikyti savo delne?
Bet juk pavargstu. Juk nesijaučiu super laiminga, tik pavargusi ir patenkinta, kad viena diena baigėsi.
Bet ne.
O gal.
Ne.
Va taip ir sėdžiu blaškoma abejonių jūroje. Vartausi tarp ,,kodėl" ir ,,todėl". Kasdien. Beveik.
Dieve, kaip nuo visko pavargau. Sėdėčiau ir tingėčiau, kaip kai kurios personos. Bet negaliu. Nesugebu paleisti gyvenimo vėjais.
Kas man negerai? Kas, po galais?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą