Kaip gera niekad niekad nesuaugti. Neišaugti. Vis dar juoktis iš nejuokingų dalykų, kvatotis, kai kas nors nugriūna. Kaip gera turėti drąsos būti penkiamečiu vaiku, kai visi aplink - rimtuoliai keturiasdešimtmečiai.
Taip, aš šią žiemą vis dar leidausi nuo kalno su savo geltonomis rogėmės. Gerai jau, ne mano. Perleidau jas kitai kartai - savo seseriai. Bet vis tiek... Kasmet drugeliai pilve traukiasi kartu su kalniuku, kas kartą tas šlaitas vis mažesnis. Tačiau mintys, kai leidiesi, nesikeičia. Pasiduoti vėjui. Šalčiui. Leisti sniegui pasiimti tave į savo glėbį. Nesipriešinti inercijai. Skrydžiui. Tiesiog būti.
Taip, šiemet vėl kritau į pusnį ir plasnojau sniego angelu. Atsistojusi ir pamačiusi savo meno kūrinį, pamąsčiau: ,,O jei kiekvieno iš mūsų vidinis angelas kasmet taip augtų ir didėtų kaip šis, sniego?" Turbūt būtumėm geresni. Apgailėtina, kai sniego angelas užima vis didesnį plotą, o mūsiškis - mažesnį...
O kas būtų, jei kada nustočiau slidinėti nuo kalno ar vartytis pusnyse? Ar manasis angelas visai dingtų? Ar išnyktų trumpas laisvo skrydžio pojūtis? Ar aš ten tebebūčiau aš?
Šįvakar man viskas pinasi. Žiema, sniegas, vaikystė, aš, penkiolika, nuotykiai, o jeigu, ar. Visko tiek daug. Visai tiek, kiek sniego šįvakar už lango.
Geltonos... <3
AtsakytiPanaikintiRyškiai ryškiai. Šviečia iš bet kokios pusnies!
Panaikinti