Keista, kaip pastarosiomis dienomis noriu būti tik šešėlis. Arba vaiduoklis. Noriu būti su visais, pačiame centre, bet nenoriu, kad kas pastebėtų mane. Tiesiog trokštu būti nematoma.
Bet iš tiesų... kažin, ko labiau noriu. Ar būti pastebima, reikalinga ir tokia, kurią visi matytų, kuriai, reikalui esant, visi pultų padėti. O gal, apėmus beviltiškumo jausmui, iš tiesų ir noriu būti niekas..?
Esu pavargusi. Ne, ne pavargusi, o pervargusi. Nuo visko. Nuo to, ko nemėgstu. Nuo to, ko bijau. Nuo visko, ko svajoju. Pavargau daryti tai, kas man nepatinka. Pavargau siekti kažko, kas pamirštama. Kas laikina. Nors... Kas šiandien yra amžina? Niekas. Niekas nėra amžina. Galbūt pavieniai asmenys, per stebuklą ar įgimtą genialumą (arba priešingai - kvailumą) ir paliks pėdsaką ateities istorijoje, bet... Kiek iš mūsų, dabar gyvenančių žmonių bus verti istorijos vadovėlio? Dešimt iš septynių milijardų? O ir ar istorija - amžina? Juk per metų metus ji irgi iškreipiama. Vėl - laikina...
Nežinau, kas esu. Nežinau, kam esu. Nežinau, kodėl esu. Nežinau, kuo esu. Žinau, kuo noriu būti. Kas noriu būti. Puikiai žinau, kam noriu būti. Bet... Kas iš to? Iliuzijomis dar niekas nebuvo gyvas. Jos - kaip angliavandeniai. Tai akimirkai ir trumpai ateičiai duoda spyrį, bet, greitai suteikusios jėgų, greitai ir išnyksta.
Pavargau. Pervargau. Nusibodo. Viskas.
Nusibodo būti su žmonėm, kai jie nėra su manim. Pabodo būti šuniui penkta koja. Mano mintys, mano savijauta mane tiesiog dusina. Aš noriu tiesiog pabėgti nuo gyvenimo. Pasislėpti. Įlįsti į jaukų šiltą urvelį, iš kurio nosį iškiščiau tik prasigiedrijus gyvenimo orui...
Kiek daug noriu. Bet kas man bent mažą dalį suteiks? Niekas. Viską turėsiu uždirbti savo rankomis. Niekas už mane nenugyvens. Turiu. Eiti.
Net jei jėgų nėra. Net jei žmonių nėra. Net jei noriu bėgti šalin.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą