LaimėLaimėLaimėLaimėLaimė

Šiandien esu laimingiausias žmogus pasaulyje.
Ne, esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje.
Ne, visatoje.

Nieko ypatingo. Eilinis karnavalas, tie patys klasiokai, kiti draugai irgi nepasikeitę. Bet ir laimė, aplankiusi karnavalo metu, neblėsta. Galbūt net priešingai - auga. Kasmet. Vis. Auga.

Taip gera kartais palikti pasaulį už užrakintų mokyklos durų, pasiversti kažkuo kitu ir tiesiog būti. Šiandien. Čia. Dabar. Negalvojant, ką veiksi už minutės ar dviejų. Taip gera kartais tiesiog beprotiškai džiaugtis ir išnaudoti kiekvieną sekundę... Kaip nuostabu būti niekuo - tik mažu šviesos atspindžiu minios žmonių jūroje.

Beprotiškai nuostabu yra pajausti, kokius nuostabius žmones turi šalia. Gaila, kad tik tai pajutus imi juos dar labiau branginti ir spausti arčiau savęs. Galbūt labiau mylėti. Stagiai atleisti už viską. Palikti praeitį, pasiimti dabartį. Draugų atveju - ateitį.

ir tik niekadėjas laikas visą akimirkos džiaugsmą gadina. Kai nedrąsiai užmeti akį į laikrodį, kas kartą, rodos, suvirpa širdis - ar dar daug liko laimės? Kiekvieną kartą laiko atsakymas vis labiau liūdina...

Bet ir grįžus namo, išsekusiomis akimis žiūrint vakaro nuotraukos, tavo siela vis dar strykčioja - juda pagal muziką, kuri dar tebeskamba galvoje, o gal tiesiog džiaugiasi, nes mes ir gyvenam vardan tokių sekundžių...

Ir kas supaisys laimę, laiką ir prisiminimus?

Niekas. Aišku tik viena - laimė visada nugali.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...