Ir nieko, nelieka visiškai nieko

Tyla. Karštos arbatos puodelis delnuose, tolumoje kažkur nesuprantama kalba murmantis televizorius. Šunys, keista, bet skalijantys daug arčiau manęs, nei vos už vienos sienos esanti kalbanti dėžė. Ištįses ir keistai nutolęs pasaulis, tarsi aš - Merkurijus, o jis - Saturnas. Didelis, galintis nublokšti mane vienu sprigtelėjimu. Atrodo, kad aš tesu mažutėje dėžutėje, kuri ramiai ir be jokio tikslo plavena Paukščių take, o visų mylimas ir keikiamas pasaulis tarsi persikėlė į kitą galaktiką.

Toks jausmas, kad egzistuoja aš ir pasaulis, o ne aš pasaulyje. Lyg būčiau detalė iš kitos pūzlės, netyčia įsimaišiusi į galybę kitų, reikiamoje vietoje esančių detalių. Nesuklysčiau sakydama, kad visata, o drauge ir visi jos gyventojai, tiesiog šalinasi manęs, lyg aš būčiau drakonas, galintis visiems, kas pasimaišys akiratyje, nukąsti galvas.

Mano rankose, kuriomis stengdavausi apglėbti viską, ką pasiekiu, neliko nieko. Viskas, ką buvau sugriebusi, pabėgo. Muzika, ritmas, pažįstamų, laikytų draugais, ratas pomėgiai, kuriems seniau drąsiai ryždavausi, o dabar tarsi užrakinau savyje. Arba paleidau. Atrodo, kad liko tik aš, mokslai ir keletas žmogučių, su kuriais dar galiu pasisveikinti. Ir niekas. Tuštuma. Didžiulė ir beribė, kuri vis graužiasi gilyn ir gilyn, gilyn ir gilyn...

Tiesa, lieka ir dar viena. Viltis. Taip, suknista viltis, kad galbūt ryt bus geriau, nors nė velnio. Galų gale viskas ima užknisti. Nes visko būna per daug.

O mano liūdesys kaip vandenynas, vis skalauja ir skalauja pavienių salų krantus, tačiau niekada neišdrįsta užlieti to, kas nusipelnė ir pavertė mane vandenynu.