Minčių šmėkla

Tamsus siluetas plaukė padange, kurios kraštelį mačiau pro savo ne itin didelio kambario langą. Bunku buvo pasakyti, kas tai - vaiduoklis, žmogus ar koks mistinis padaras, atkeliavęs iš Antikos laikų. Sugebėjau pastebėti tik tai, kad jis turėjo dideles, juodas (o gal tamsiai pilkas, kaip ir visas likęs kūnas) pėdas, nežmoniškai ilgus rankų pirštus, galinčius, atrodo, apglėbti visą Žemę, ir liūdnai rimtą veido fizonomiją, kurios pagrindą sudarė juodžiausios ir giliausios akys, kokias tik teko matyti. Šis padaras pleveno tarp žvaigždžių, lyg stengdamasis jų išvegti. Atrodė, kad mažosios saulės galį jį sužeisti ir šmėkla jų prisibijo. Tačiau nepasydamas visų kliūčių, siaubūnas vis greičiau ir greičiau, vis įgaudamas didesnį pagreitį artėjo link manęs. Staiga pajutau, kaip kažkas sunkaus klestelėjo ant mano minčių lagamino ir nesiruošė pasitraukti.

Skalavau pabaisos, tūnijančios mano galvoje, kojas muzikos akordais - tiek gyvais, išgautais kiek per daug drebančių pirštų, tiek dirbtinais, skriejančiais iš ausinių galiukų. Tai šiek tiek ją gąsdino - šmėkla keistai krūpčiodavo mano galvoje su kiekvienu skambesniu natų deriniu, tačiau muzikos buvo per maža, kad demonas išskristų.
Miegojau, ar bent stengiausi miegoti. Pats procesas, atrodo, veiksmingas, bet laikas, kol mano akys kelioms valandoms užsimerkia, keistai ištįsęs bei kupinas baimės, dar daugiau minčių, valdomų juodojo siaubūno, ir jausmų, tarsi aidas atsiliepiančių paskui minčių vėją. Tie pusvalandžiai, kai stengdavausi užmigti dar turėdama kruopelę energijos, nešdavo daugiau kančią, nei gerą atokvėpį ir priežastį, dėl kurios vis dar mano galvoje esanti šmėkla galėtų dingti.
Ką dar dariau? Vaikščiojau. Daug kilometrų, turint omeny mano laiko ribas ir fizinę formą. Kvėpuodavau pačiu švariausiu ir širdžiai mieliausiu oru, kurio niekur kito rasti negalėtum, ilsinau akis žvelgdama į saulės spinduliais išdabintą dangų, bet jis labiau panašėjo į talentingo meninko rankose lakstančiu teptuku sukurtą peizažą, o ne kasdieninį gamtos reiškinį. Kalbant nuoširdžiai, tai buvo veiksmingiausias būdas bent trumpam, bet tai valandai, kol pro mano galvą pučia Šiaurės Lietuvos vėjas, atsikratyti to siaubingo demonu su žudančiomis anglies juodumo akimis. Tačiau yra vienas ,,bet" - tik valandai. Kartais dviem. Bet šiukštu ne visam laikui ar bent mėnesiui.

Bet aš tik apgaudinėju save. Nei miegu, nei muzika ar net poros valandų trukmės pasivaikščiojimais šmėklos iš savo galvos neišvarysiu. Man reikia ilgo ilgo poilsio, nieko neveikimo bent dvi savaites ir visiško atsipalaidavimo. Jokių knygų, nuo kurių skaitymo auga pagurklis (pasidomėkit, knygų graužikai, apie tai plaučiau. Išsigandau išgirdusi), jokių santraukų, kurias stengiuosi bent kiek pagyvinti neoniniais žymekliais, ir jokių, visiškai jokių mokslų. Tik aš, gamta, daug miego ir galbūt vienas kitas pokalbis. O ko daugiau žmogui reikia? Tada, galiu garantuoti, atsikratyčiau tamsiojo demono, kuris savo didžiulėmis pėdomis tiesiog prispaudžia mano galvą, o ilgais pirštais lėtai lėtai išrankioja visą informaciją, mano bandytą įsidėmėti gal gerą pusdienį.

Viltis, kad šmėkla dings, žybsi pro mano kambario vienintelį langą. Ten, aukštai, danguje, kur viskas daug paprasčiau. Žvaigždė, galinti sužeisti pabaisą, yra mano viltis, o muzika, kuria kutenu pėdas savo galvos monstrui, tėra mano paguoda. Ir visgi, koks baisus gali būti nuovargis, užgulęs galvą jau ne tik plačiomis pėdomis, bet ir visa savo esybe...

2 komentarai:

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...