Nesustoti

Dažnai sau kartoju, kad tai, ką darau, man labai patinka. Lygiai tiek pat kartų susimąstau, kokio velnio aš vargstu, jei galėčiau visą pusdienį žiūrėti serialus, kaip daugelis mano draugų. Tačiau dvigubai tiek dienų aš spjaunu į visus svarstymus ir vėl einu.

Pavargstu? Labai. Dažnai vakare (tiksliau - naktį) baisu net eiti miegoti, mat kitą dieną laukia dar daugiau vargų, darbų, pasiekimų ir praradimų. Veiklos kiekis ima gąsdinti, dėl to prieš užmiegant kas kartą pagalvoju, jog naktis, pats nuostabiausias, paslaptingiausias paros laikas, galėtų tęstis amžinai. Nes tik tada leidžiu sau nieko neveikti ir pailsėti. Ne kiek fiziškai, o kiek psichologiškai, atpalaiduojant visas mintis, paleidžiant į dangų visas mintis, nerimus ir vargus. Tiesa, dažnai aukoju ir šešėlių motiną nebaigtiems darbams, bet... Juos atlikus, naktis atrodo be proto graži.

Kaip viską spėju? Sunkiai. Būna, kad nieko nespėju, aukoju vieną būrelį vardan kito, kai tuo tarpu turėčiau būti vienu metu dviejuose vietose. Penkiolika minučių čia, penkiolika ten. Ką praleidžiu, puikiai galiu atidirbti namie. Naktis juk ilga! Kas tas miegas, kai turi išnagrinėti visą lietuvių kalbos gramatiką, per kelias savaites perskaityti bent dviejų metų privalomąją literatūrą, išmokti skambinti kūrinius, nes, po velnių, atsiskaitymas už trijų mėnesių. Tiesa, dar namų darbai, naujametiniai pažadai išmokti dar naujo arba nepamiršti seno... Viską įmanoma spėti, jei tik labai labai nuoširdžiai to nori.

Kodėl? Jei tai turi tiek minusų, kodėl apsunkinu savo gyvenimą papildomais rūpesčiais? Nes man patinka. Patinka užmarštin nukelti visą skausmą, kuris kartais tyko už kiekvieno kampo, ir mintis užpildyti darbu. Patinka ir sužinoti naujo, įkvėpti neregėtų spalvų ir praplėsti savo akiratį. Noriu pajusti viską, ką pasaulis gali duoti gero, nes galbūt šiandien paskutinė diena tai padaryti. Nenoriu būti snobe, dienų dienas sėdinčia ir nieko neveikiančia, nes tam bus laikas, kai (galbūt) sulauksiu septyniasdešimties. Pasižadėjau sau, kad iš gyvenimo imsiu viską ir galbūt pabaigsiu tai, ko nepėjo kiti. Kad nesustosiu. Niekada. Nebent kartais, kai pristigs jėgų, nuspausiu pauzės mygtuką ir šiek tiek atsikvėpsiu. Bet paskui keliausiu vėl į trasą, nes pasaulyje visko tiek daug, ką galima išbandyti. Tad kodėl gi ne?

Eilinį kartą suabejoju ir vėl einu. Nes... Nes pažadėjau sau nesustoti. Niekada.

2 komentarai:

  1. Anonimiškas2016-02-27 15:15

    Man labai primenei viena veikeja is anime Toradora (taigos geriausia drauge). :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Oho, turėčiau priimti kaip komplimentą ar priešingai? :D

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...