Pirmieji šilti salės spinduliai kuteno man veidą, o vėsokas, jau, turbūt, pavasarinis vėjas glostė man skruostus. Prieš akis lingavo dar miegančio gluosnio šakos, tolumoje aidėjo mažųjų riedlentininkų bumbsėjimai. Čia pat, tiesiai iš ausinių ,,galiukų'' skriejo širdžiai mieliausia muzika, rankose spaudžiau šiltą kavą, o mintis, jausmus ir visą mane užpildė ramybė.
Gaudžiau kiekvieną jos pliūpsnį, kiekvieną dalelę. Taip seniai tiesiog sėdėjau ir gėrėjausi kiekviena akimirka... Kas žino, gal šioji yra paskutinė? Gal mane už penkių minučių pertrenks pašėlęs kelių gaidelis, galbūt jau šią sekundę koks trombas užkimš organizmui svarbią kraujagyslę? O galbūt aš gyvensiu dar šimtą metų ir tokių akimirkų turėsiu devynias galybes. Bet jei ne?
Turbūt turėjau skaityti tikrai nuobodžią knygą iš privalomosios literatūros sąrašo... Bet juk laukė dar visa naktis. Naktų ir taip daug, lai jas skraidrina skaitymas, o saulės mūsų gyvenimuose ir taip trūksta, tai kam pačiame jos švytėjime nuleisti akis? Turiu vertinti kiekvieną spindulį, nes jis gali būti paskutinis.
Leisti pasauliui mane užvaldyti. Įleisti muziką, gamtą ir gyvenimą į savo vidų. Gėrėtis, kaip jie tarpusavyje sukuria tobulą harmoniją. Neskubėti. Įkvėpti. Gyventi.
Neseniai prisijungiau prie Tavo sekėjų ir labai labai džiaugiuos dėl to. Esi nuostabi. Man taip patinka tai, ką rašai - man Tu atrodai tokia produktyvi, energinga, žavi, pozityvi, jausminga. Tokia tikrų tikriausia rašytoja. Nesustok!
AtsakytiPanaikintiKaip gera skaityti tokius žodžius! Labai džiaugiuosi, kad Tau patinka! Ačiū! :)
PanaikintiLabai gražu. Ir tai viskas, daugiau nereikia nieko pridurti.
AtsakytiPanaikintiLabai gražu. Ir tai viskas, daugiau nereikia nieko pridurti.
AtsakytiPanaikintiLabai labai ačiū!
Panaikinti