Tyla. Absoliuti tyla, kurios sudrumsti nedrįsta net mano pėdos, gan sunkiai šliurenančios per senąjį žvirkelį. Visas pasaulis paskendęs keistoje, tačiau beprotiškai laimingoje garsų prietemoje. Negirdžiu vėjo, paukščių, žmonių. Atrodo, kad visi išnyko, o gal tiesiog aš apkurtau? Tą kartą nepajėgiau to suprasti. O gal nesistengiau. Taip, turbūt nesistengiau, nes nėra tokio dalyko kaip ,,nepajėgumas". Egzistuoja tik stygius ryžto, pastangų ir užsispyrimo.
Tą kartą ėjau vos vilkdama koją už kojos, saulė gležnais spinduliais spigino man į veidą. O aš mąsčiau. Ar užtektų man drąsos palikti tuos, kurie mane priėmė, kai to labiausiai reikėjo. Kurie buvo su bet kokia manimi, nors labiau priminiau marsietę, o ne žmogų. Ar pajėgčiau palikti tuos, kurie man kažkada suteikė šitiek laimės, kad ir kokie nevykę būdavome. Aš išdrįsčiau išeiti iš tų, su kuriais būdavo šitaip gera. Ar būtų garbinga palikti juos vien todėl, nes jie pasikeitė? Nebėra tokie, kuriuos pažinojau prieš keletą metų? Kiek tai būtų savanaudiška, jei bėgčiau ten, kur pačiai būtų tik galbūt geriau? Prieš akis prabėga veidai. Veidai, kuriuos gerbiu, branginu arba nekenčiu. Visi, kurie mane palaikė šitiek laiko. Kurie buvo. Nervino. Ir vis tiek man gaila.
Bet sakoma, kad gamtoje taip jau sutverta: išlieka stipriausi. Tie, kurie geba prisitaikyti. Išmoksta išlikti. Tada susimąstau: ar tie, kurių dabar gailiuosi, kada nors gyvenime gailėsis manęs? Ar kai bus sunku, paklaus, kaip jaučiuosi? Ne. Niekada. Tad kodėl turėčiau dvejoti? O gal... gal vis dėlto paklaus. Senieji jie - paklausdavo, jei tik nepastabiomis akimis sugebėdavo įžvelgti. O jei paviršius jų ir pasikeitė, kažkur giliai širdyje tebekrykščia to pačio žmogaus dvasia. To pačio, kuri buvo vakar, praeitą mėnesį ar prieš tris metus.
Nes jie - žmonės, su kuriais augau. Kuriuos pažįstu. Jie yra tie, kuriuos su laimės ašaromis akyse prisiminsiu po daugelį metų vartant jau prastos kokybės nuotraukas. Tai veidai, su kuriais kartu augau ir tobulėjau. Mokiausi ir tinginiavau. Tai jie, vis dar tie patys. Žinau tai. O ir neveltui yra patarlė: ,,Nuo vilko bėgo, ant meškos užbėgo." Nebėgsiu. Toliau kovosiu mažučiame karo lauke, kad ir kaip kartais skaudu bebūtų.
,,Aš nežinau, kur yra laisvė. Ar išsigąsiu ją sutikus? Bijau, kad suprasiu viena tik telikus..." Ne, neišsigąsiu. Jau žinosiu ką su ja daryti. Nesvarbu, viena ar didžiuliame būryje tebūčiau.
Staiga tylą sudaužė garsus traktoriaus burzgimas, o aš pamačiau pasiekusi savo pamėgtą vietelę miško pakraštyje. Nuvijau dvejones šalin ir sustojau įkvėpti tikros laisvės kvapo, supynėse praleidama pavėjui saulės kaitrą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą