Naktis ir rudos akys

Tą vidurnaktį dangus buvo nusėtas milijonu deimančiukų, žybsinčių kaip niekada ryškiai. Ji nebyliai žvelgė į visas žvaigždes ir bandė spėlioti, kiek žvaigždynų šią akimirką regimame plote būtų įmanoma suvedžioti, jei tik ji juos žinotų. Penkis? Dvylika? Nė vieno? Ji nebyliai svarstė žinodama, kad čia padėtų jis. Jos astonomas. Jos kosmoso žinovas. Būsimas pasaulio užkariautojas. Jai beveik pavyko įsivaizduoti, kaip jis prieina ir, paėmęs jos ranką, ima nematoma linija vedžioti žvaigždes, vardindamas keisčiausius jų vardus. Tarsi dangus būtų tik darželinukų užduotėlių knygutė, kurią nesunkiai įveikia net ne itin didelių gabumų vaikai. Jam viskas buvo paprasta. Jai - ne. Galbūt jis ją tuo ir žavėjo, o jį - ji. Bent jau kurį laiką jie taip manė.

Tačiau jis nepriėjo. Ji neišgirdo jo melodingo balso, ramiu tenoru skambančio nakties tyloje. Tiesą pasakius, net triukšmingiausią dieną jis kalbėjo keistai tyliai, tačiau niekam nereikdavo klausti: "ką sakei?", mat visi girdėdavo. Jis užburdavo. Balso stygų virpesiu. Tamsiomis akimis, rodos, aprėpiančiomis visą pasaulį. Savo keistu ir tuo pačiu nepaprastai prasmingu mąstymu. Visa, kas buvo jo, tapdavo nepaprasta. Gal ir ji kažkurį laiką buvo ypatinga? Ji norėjo tokia būti. Net jei tektų visą gyvenimą būti jo šešėliu.

Ji sėdėjo, žiūrėjo ir rėgėjo. Žvaigžių galybėj jo rudas akis. Tarsi ji žiūrėtų vienoj skaidrioj dangaus pusėj, o jis - kitoj. Ir ta mintis keistai ją ramino, beveik kaip jo balsas.

4 komentarai:

  1. Tai buvo gražu. Ačiū tau. Gal dar ir asociacijos kaltos, bet jaudina, išties.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Smagu, kai pavyksta netyčia paliesti skaitytojo jausmus. Ačiū tau, kad skaitai!

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...