Viskas - tarsi žaidimas. Tarp egzistavimo ir nebūties. Gyvenimo ir mirties. Pasaulis vis sukasi ir sukasi, vilkdamas paskui save turbūt patį sunkiausią krovinį - laiką, o mes tik matuojame jo svorį. Talpiname tą bekraštį reiškinį į laikrodžio ceferblatą ar kalendoriaus lapus, tarsi laikas būtų kažin kas paprasto ir išaiškinto. Bet niekas nėra taip paprasta, kaip galime įsivaizduoti. Visada yra daugiau ir daugiau, į bet ką galime gilintis iki begalybės. Tačiau pritrūksta laiko. To pačio, kurį supaprastinome iki dvidešimt keturių valandų.
Mes maudomės tame beribiame pasaulyje, mėgaujamės nepelnytomis akimirkomis. Leidžiame savo iš tiesų per trumpą laiką tam, kad nepavers mūsų geresniais, protingesniais ar tiesiog šaunesniais. Stovime vietoje. O laikas, tempiamas Žemės, slenka vis atsispirdamas, tarsi netikėtas lietus užklupdamas mus tada, kai mažiausiai to norime. Suprantame per vėlai. Suvokiame, kad tiesiog neišnaudojome tų pasislėpusių ir it plėšrūnas grobio tykančių valandų, minučių ar dienų. Ir tik tada pradedame tobulėti.
O gal reiktų judėti net tada, kai laiko, atrodo, turi be krašto. Gal tada jis taip skaudžiai nesmogs ir nesužalos mūsų savo sudužusiu ceferblatu. Taip. Judėti. Dabar. Šiandien. Kol dar nevėlu. Ruoštis tam, kas laukia neatsigręžiojant į iš paskos besivelkantį laiką. Juk tai irgi užima minutes! Tobulėti. Išnaudoti tai, kas duota. Kol dar nevėlu. Kol dar turime laiko.
O, Rugile! Senokai, iš tiesų seniai pas tave lankiausi, tad gera dabar, po šitiek laiko, stebėti pasikeitimus. Laikas - amžina problema, amžinas filosofiškų išvedžiojimų objektas. Niekada nieko nežinom, gal ir nežinosim, bet vis tiek visada savotiškai smagu apie tai skaityti. Nors iš dalies paradoksalu - juk bevertiška paskirti savo laiką skaitymui apie laiko išnaudojimą. Juk visi žinom, ką galima daryti ir kaip greitai/lėtai jis senka. Ach!
AtsakytiPanaikintiSmagu čia tave vėl matyti, Aušrine! Ačiū už komentarą ir... taip, turbūt niekada nesužinosim, koks iš tiesų yra tas laikas...
Panaikinti