Saulėlydžio nutvieskstame danguje klaidžiojo trys paukščiai. Jie lengvai savo smažučiais spraneliais plasnojo į visas puses, o dangus džiaugsmingai švytėjo auksine ir rausva spalvomis. Atrodė, kad visa gamta džiaugiasi pagaliau pasirodžusiu pavasariu. Atrodė, kad galbūt laikas viską pamiršti ir vieną kartą atgimti, kaip tam rytui. Kol ausyse plyšavo pati jautriausia muzika, aš mąsčiau. Ar lengva džiaugtis. Tikėti pasaulio iliuzijomis. Iki šiol tai buvo lengva, tačiau kuo toliau, tuo viskas darosi kebliau. Grįžkime prie paukščių. Ilgus metus jie nešiojo laisvės simbolio vardą, tačiau ar tikrai jie yra visiškai nepriklausomi? O kaip saugojimasis nuo plėšrūnų, grasinančių atimti trumputę laimę, arba maistas, kurio pulkui paukščių galbūt taip trūksta? Žmonės lipdo etiketes, tarsi tai būtų jų pareiga žemėje. Apgailėtina, kai sumąstyti vardai būna tokie beprasmiai bei neapgalvoti. Ir... jei net paukščius sunku vadinti laisvais, tai kas iš tiesų yra laisvė?
Kiekviena naujai iškepta diena prikabina dar vieną plonytę, bet nepaprastai tvirtą grandinę prie mūsų kojų. Ji lengva, todėl kasdien jos nejaučiame. Diena po dienos ilginame prisiminimų, naujai sutiktų žmonių, nuveiktų darbų ir gražių vietų sąrašus. Tas neregimas popieriaus lapas tarsi užburtas - su kiekvienu papildytu punktu pririša vis po naują grandinę. Kai galų gale norime pabėgti, pajaučiame, kad mūsų kojos supančiotos ir jas nežmoniškai skauda. Patys save įkaliname savo prisiminimuose, neleisdami jų atsikratyti. Paradoksas. Prisirišame prie žmonių, vietų... nes dėl protu nesuvokiamu priežasčių jie tapo mums brangūs. Ir mes nebegalime bėgti. Tampame savo pačių belaisvais. Netenkame laisvės.
Ir kaip atrišti grandines, kai draugų juokas dar aidi ausyse, pasakyti žodžiai vis dar sukelia juoką, o nuostabiausios akimirkos nedyla atmintyje? Kaip nuo jų pabėgti, kaip paleisti tuos, kurie nepadarė nieko, kad būtų verti pasilikti?
Kaip gi ištrūkti iš savo pačios belaisvės. Kaip be įrankių supjaustyti gradines, kurių net nesugebu įžvelgti?
Kelk, kelk tuos klausimus ir toliau! Kad tu žinotum, kaip gera skaityti tokias jauno (na, kaip ir aš pati) žmogaus mintis. Ryškus kontrastas tarp to, ką retkarčiais, o gal net gana dažnai, tenka pamatyti mane supančiame pasaulyje. Gausu visokių žmonių, bet kai atrandi mąstančių, pasijauti saugus. Taip, gyvenimas dar turi vilties ir galbūt eina į priekį. Galbūt ratu. Bet į priekį.
AtsakytiPanaikintiBe to, gera, kai skirtingus žmones panašiu metu kankina ar gal labiau kursto panašios idėjos. Bandau atsikratyti savo praeities. Be praeities bent galima gyventi.
Manau, kad apgaubtam praeities taip pat galima gyventi ir judėti pirmyn, tačiau tada visas yrimasis pirmyn vyks... žymiai lėčiau. Ir sunkiau. Bet ar nėra verta vardan ateities kovoti išsaugant bent dalelę praeities? Tam, kad matytumėm kontrastą?
Panaikinti