Kartais apima toks jausmas, kad pavasaris įkvėpė į visų sielas kažkokio neapsakomo pozityvo. Tarsi šiluma būtų užplūdusi ne tik orą, bet ir pačias kiečiausias širdis. Lyg čiulbantys paukškčiai čiauška ne tik ryto tylumoje, bet ir kiekvieno mintyse. Atrodo, besišypsančios saulės spinduliai, žaidžiantys languose, pakuteno žemiečių pėdas ir šie keistai ėmė šokti nepaprastai gyvą šokį. Pavasario. Įkvėpimo. Nestebinančio. Kaip ir gera nuotaika. Ar laimingiausio pasauliečio šypsena. Žmonės sujudo. Kaip paukščiai. Lengvai ir aukštai.
Bet nors ir pasaulis, rodos, sudrebėjo, net pirštų galiukai jaučia ramybę. Atrodo, šitiek triukšmo, o iš tiesų - visiškas niekas. Tyla. Ramybė. Visas optimizmas per pasaulį plaukia tarsi debesys - apšviesti, skaidrūs, bet ramūs. Ir nieko daugiau nelieka. Žydrynė ir balti pūkuoti kamuoliai joje. Kaip sapnas. Kaip gyvenimas neskaudžioje tyloje. Laimėje. Beprotystė? Turbūt. Tarsi tyla būtų tik amžinas žaidimas, o ne trumpalaikis įkvėpimas. Keista. Ir kiek parodaksalu.
Atrodo, gali būti žmonių apsuptyje, tačiau visiems - nesvarbu, jog esi. Egzistuoji lyg šešėly, įgauni išsvajotą stebėtojo poziciją. Snaiperis? Nebent laimės. Pavyduolis? Tik baltas. Vėlgi - kaip debesys. Matai visą Žemės grožį, bet gali keistai pasislėpti. Pabėgti tarsi nieko nežinant. Regėti tai, ką nori matyti. Įkvėpti. Iškvėpti. Pavasario kvapo. Nepaleisti.
Ir ta skaidrios tylos laimė - kiek ji truks? Amžinybę kaip žaidimas, ar trumpiau už gyvenimą? Nuspręsim mes patys. Turbūt. Galbūt. Juk viską sprendžiam. Mes. Ir pavasaris.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą