Apie Aistės debilę lempą mėlyną ir vakaro šilumą

Jo, Aistė prašė (ar siūlė?) parašyt apie jos debilę lempą mėlyną, mat ji stovėjo nevietoj ir Aistė trenkė į ją galvą. Lempos nemačiau, pasakyti apie ją daugiau negaliu, tad tiek apie lempą.

O šiandien sėdėjau ant supynių, lengvai lingavau jomis ir mąsčiau. Apie savo vasarą. Apie ateinančius metus. Apie tai, jog viskas baigėsi. Baigėsi mano dienos "šiaip sau gulinėju", baigėsi mano vasariška nuotaika. Viskas buvo taip nerealu... Stovykla, juokas joje, kai sugebėdavom juoktis iš stulpino žydrų marškinėlių arba agurkų... Stovykla, kai gali daryti bet ką - pradedant šiaip kimarinimu ir baigiant sukimosi ratu ir bėgimo link nustatytos vietos... Viskas baigėsi. Žinot, ko bijau labiausiai? Kad visi prisiminimai kažkur išnyks. Tiesiog nebeprisiminsiu nei to juoko, nei žydros spalvos maikės arba to vandens, supilto ant manęs per krikštynas... Bijau, kad visa tai išnyks kaip mano vasara. Vasara, kuri turėjo dešimt gražiausių dienų ir dar keliolika šiaip sau fainų pusdienių arba naktų...

Kai pradėjau suptis smarkiau, pastebėjau daugybę obuolių ant žemės ir dar daugiau pageltusių lapų. Viskas. Ruduo. Vyliausi, kad jis nepraeis veltui, kad nebus prastesnis už mano vasarą ir neleis liūdėti. Bet bijau... Bijau, kad tos pernelyg įprastos dienos taps alinančia rutina, iš kurios trokšte trokšti išlįsti. Mąsčiau, ką padaryti, kad mano ruduo nebūtų tiesiog rutina. Kad viskas nesisuktų tiesiog ratu, kad turėtų daug takų su vingiais ir linksmaisiais kalneliais...

Kai, rodos, viską išmąsčiau ir galva pasidarė lygi seniai nenaudotai puodynei, tiesiog sėdėjau, lengvai supausi ir niūniavau melodijas, kurios man reiškia ir primena tiek daug... "Cause all of me, love is all of you..." Šią melodiją, kurios žodžių nemoku ir gal tūkstantį kartų ją perklausiusi, niūniavau ir vos neverkiau. Taip liūdna liūdna pasidarė... Tą akimirką stipriai papūtė vėjas, nusipurčiau. Šalta. Kambarin neėjau, per daug gera buvo sėdėti tryse. Tik aš, vėjas ir mano niūniavimas. Tada prisiminiau dar vieną dainą - "aš leisiu išeiti tau... lauksiu kol grįši, o jeigu ir ne, tave vėl surasiu... aš vėl sugrąžinsiu tau šypseną lūpoms, pasaulį akims, sparnus tavo sielai..." Niūniavau tik priedainį. Kitu dainos žodžiai kol kas nieko nereiškė... Arba tiesiog jų gerai nemokėjau, o nemokėdama nesugebėjau suprasti jų gilesnės prasmės. Man ši daina vėl priminė stovyklą - rodos, ji tau dainuoja. Aš leisiu išeiti tau, lauksiu kol grįši, o jeigu ir ne - tave vėl surasiu... Balsiai yra kaip narkotikai - kartą nuvažiavai ir nebegali nesugrįžti. Jie traukia tave atgal, ir suras tave net ten, kur gali geriausiai pasislėpti... Nes širdžiai ir mintims neįsakysi, o jie lyg įsitaiso tavo galvoje. Aš  vėl sugrąžinsiu tau šypseną lūpoms, pasaulį akims, sparnus tavo sielai. Taip. Toje stovykloje neįmanoma nesišypsoti, jie ištrauks tavo šypseną iš bet kur. Jie atveria akis į platesnį pasaulį, nei kompiuteris ir telefonas. Parodo kažką daugiau, nei nusibodę juokeliai... Ir būtinai grąžina sparnus sielai, kuri galbūt nebesugebėjo plasnoti. Pripildo tave džiaugsmu ir optimizmu, kurio užtenka panašiai viesiems metams...

Vėl papūtė vėjas. Rankos jau ledinės, bet viduje taip šilta... Svarbu - ramybė. Ji apgaubė mane ir, rodos, nenorėjo niekad paleisti. Tačiau pasirodė sesė, sudrumzdė tą mano ir vėjo muziką, tad man teko išlįsti iš savo minčių pasaulio ir grįžti į realybę...