Kai pasiilgti tos mokyklinės rutinos...

Per amžių amžius ruduo buvo pats nemylimiausias metų laikas. Niekada jo nemėgau - balos, tešlos, surūgusios bobutės ir priedu dar gražuolė mokykla. Tačiau per pastaruosiu metus mano požiūris kiek pasikeitė, ir turime rezultatą, kad šiemet aš nesvietiškai pasiilgau rudens.

Tikriausiai, ko labiausiai pasiilgau - tai veiksmo. Sunku pasakyti dėl ko, bet mėgstu įtemptas dienas, kurios pavyzdį dabar ir pakeisiu...

Ryte atsikeli likus dešimčiai minučių iki autobuso. Puoli stačia galva ruoštis, bet kuo labiau skubi, tuo labiau viskas veliasi rankose. Likus 2 minutėms iki autobuso išvažiavimo jau stovi lauke, ir, nevykusiai bandydama peršokti balas, nurūksti link savo mielojo autobuso. Į jį įsėdus lengviau atsikvepi: spėjau.

Dvidešimt minučių krataisi kartais net pagedusioje transporto priemonėje ir visas dvidešimt minučių klausaisi draugės pasakojimų apie jos nelaimingą meilę. Jei nuoširdžiai tariant - nekažką ir tegirdi, mat eilinį rytą stebi ant lango bėgiojančius lietaus lašus, kurie teka, susijungę padidėja, ir galų gale kažkur tyliai pranyksta... Tą hipnozę neretai pertraukia draugės frazė: "Tai ką manai?", ir jai neretai tenka išgirsti du paprastus žodžius: "Ką sakei?"...

Paskui vėl dešimt minučių kulniuosi į mokyklą. Ačiū Dievui, jei tau kompaniją palaikys klasiokas ir jo sesė, o jei ne - teks milijoninį kartą klausytis penktokėlės pasakojimo apie tai, kaip jos papūgėlė padvėsė arba kaip jos sesė katiną nutampė. Tačiau ir čia ne kažin ką suprasi - tavo mintys bus toli toli, keliausi spardydama po kojomis pasimaišiusius lapus, bandysi kaip nors apsisaugoti nuo vis dulkiančio lietaus ir dar labiau - nuo automobilių, kurie tik taikosi kokį moksleivį išmaudyti...

Pasiekusi mokyklą vykdysi kasdieninę užduotį - pasisveikinti su visom klasiokėm, neaplenkti kelių klasiokų ir bandyti išsiaiškinti, ką šiandien rašom arba kas dar svarbaus turi įvykti. Kol viską padarai - suskamba skambutis, ir tai reiškia tik dar vieną dieną, per kurią keli suaugėliai bandys kažką sukišti tau į makaulę.

Per ketvirtą pamoką bandysi su klase kiek įkalbėti mokytoją, kad išleistų pavalgyti, antraip "ir vėl rysim viską springdami". O nuskambėjus skambučiui, kuris skelbia, jog ketvirta pamoka baigėsi, visi demostruos savo bėgimo sugebėjimus ir pasistengs kuo greičiau atsirasti valgykloje.

Pamokoms pasibaigus, ir vėl stumsi laiką iki autobuso. Nuo lietaus slėpsies kokioj maximoj, o likusį laiką pratupėsi stotelėje, po kokia nors menka pastoge, bandydama sausą išsaugoti savo užkandį ir neišspjauti limonado iš burnos, kai koks draugas pasako kokį nelemtą prikolą...

Namo pareisi, kaip visada, nusikalusi. Pasiseks, jei mamos nebus namie, nes jei bus, kaip visada teks klausytis pamokslų, kad batus, o ypač šlapius, reikia nusimauti dar apačioje ir netypenti visų laiptų purvais ir šiaip vandens srovėmis. Tačiau kaip visada ištarsi: "Ai mama, nieko čia nepakeisi, geriau sakyk, ko valgyt yra". Ant greitųjų persirengsi ir kuo skubiau sėsi prie stalo - nes skrandis vis dažniau tave įspėja, kad laikas jį papildyti.

Pavalgiusi sėsi prie nemažos krūvos namų darbų - poilsis vėliau. Bandysi kažką išsiaiškinti  matematikoj, nes ponia mokytoja mėgsta namų darbams užduoti sunkesnius pratimus (tik pavasarį mano matematikos mokytojos požiūris pasikeičia), paskubom surašysi lietuvių, o skubėsi dėl to, jog jos nesvietiškai daug, papieši ką nors geografijoje... Prisimeni, kad rytoj dailė arba technologijos ir, kažkam paskambinus, sužinosi netikėtų naujienų, kad reikia kažko tai pamokai atsinešti. Jei į pavakarę tyčiom netyčiom išlys saulė - pasivaikščiodama dar nukeliausi iki savo kaimo krautuvėlės patikrinti, ar kartais neužvežė kokio spalvoto popieriaus. Dažniausiai užvešta nebūna, tad paržingsniuoji tik su šokolado plytele kišenėj. Būna ir toks variantas, kad saulės vakariop nebūna, tad lieki gyventi su mintim, kad kažkas kažką paskolins.

O jau sutemus susiriesi savo lovoje, susisuksi į pledą, šalia pasistatysi stalinę lempą ir skaitysi... Skaitysi tol, kol kažkas primins, kad lyg ir laikas miegoti, tad išjungsi lempą. Tačiau net nesiruoši miegoti - dar tyliai įsijungsi savo draugą internetą ir porą valandų panaršysi, klausydama lietaus ir vėjo muzikos...

Ir tik prieš pat užmerkiant akis suprasi kiek daug padarei per šią dieną. Supranti, kad ji nenuėjo veltui - juk kažką išmokai, dėl kažko juokeisi, o gal net verkei... Supranti, kad gyvenai ir, lengvai šyptelėjusi, užmiegi...