Apimta panikos, pasibaisėjus savimi, galit neskaityt - nepyksiu. Nakties liūdesys ir/arba nebe vienodas rėžimas

Tikriausiai pirmą kartą taip susirūpinau savo išvaizda. Taip, kad nebe vienodai šviečia mano spoguota (kas, kad nebe taip kaip anksčiau) oda, ploni ir trumpi plaukai, skirtingų spalvų akys ir raudoni skruostai. Vienodai nebešviečia ir mano figūra.

Nežinau, kodėl būtent šįvakar man taip užplaukė, bet žinau vieną: kažkas ne taip. Kažkas tam turėjo įtakos. Bet... kas?

Iki šiol buvau vadinamoji poxuistė, prisižiūrėjau tiek, kad būčiau tvarkingai ir tiek. O dabar? Kažin, tokios mintys vienam vakarui ar ilgesniai laiko atkarpai?

Nervai ima, kai pagalvoji, kad niekad neturėsiu tokių kasų, kaip, tarkim, kitos. Atsigimiau į mamą - plaukai ploni ir lėtai augantys.
Dar labiau nervai ima, kai pamąstau apie savo veidą. Galėčiau dėti kilogramą pudros - tačiau nuo jos spuogų tik gausėtų, galų gale visai nepaslėpčiau jų. Žinau savo odą. Raudoni žandai - kiek žinau, nepanaikinamas dalykas. Kapiliarai oer arti odos, ir tiek... Ką gi, liksiu burokas.
Nervinuosi ir apie akis pagalvojus. Nei didelės, nei gražios. Skirtingų spalvų, tarp kitko. Blakstienos irgi nei ilgos, nei labai juodos.
Nosis kaip išsigimusi bulvė.
Figūra vėl gi - ant pilvo barankos, kuriom naikinti paprasčiausiai neturiu jėgų. Kojos, na, kaip kojos, tarkim. Rankos panašios į žmogaus.

Na taip, kas gražu, kas ne, nustatė pati žmonija. Tačiau man daug kas, kas gražu draugams, negražu man. Pavyzdžiui špakliaus tona, dviračių takas tarp šlaunų, trumpi plaukai (visada vertinau ilgus ir storus) ir panašiai.
Žinot, kai pamatot merginą ir pamanot "kokia jin graži, kad aš tokia būčiau", "kokie jos plaukai gražūs", "kokios blakstienos" ir pan. O pas mane viso to nėra. Nei trupučio. Esu prasta merga kai snarglys. Ir tiek.

Kodėl, kodėl viskas, kas manyje blogai yra paveldėta iš mamos? Vėpliškumas, nusišnekėjimas, silpnos akys, liurbiška išvaizda - visi tie paveldėti požymiai tik duoda dinkstį kažkodėl pykti ant mamos.

Nekenčiu savęs, nekenčiu. Sako, jei yra išvaizda, bet nėra proto - viskas bus trumpam. Jei nėra gražios išvaizdos, bet yra protas - gali niekada nieko ir nebūti. O jei ir tas ir tas yra - viskas gali būti tobula.

Sako, kad reikia save mylėti. Kad tai būtų taip paprasta... Būtų lengva, jei rasčiau savyje nors kažką gražaus. Bet dabar nerandu.
Tikiu, kad už ekrano skamba replikos "perdėtas savikritiškumas". Bet jis neatsiranda iš niekur. Pastebėjot, kad labiau savikritiški būna neišvaizdūs žmonės? Reiktų daryti išvadas.

Juokinga, kai mergina turi tobulą figūrą, dideles akis su dar didesnėmis blakstienomis, kurių visi pavydi ir dar ji drįsta sakyti, kad ji negraži. Paklausus, kas jai joje negražu, atsako, jog didelės ausys.

Nu tai wtf.

Kodėl visose merginose, apie kurias pagalvojau, randu kažką gražaus, o savyje - nieko? (Na gerai, vienos draugės išvaizdoje neaptikau nieko to, ko galėčiau pavydėti)
Niekada taip nepergyvenau dėl savo "grožio". Nemeluoju, niekada šitaip.
Jei kažkas iš pažįstamų ras kažką gražaus manyje ir įrodys man, kad tai tikrai gražus bruožas (ne taip, kad "tavo akys labai didelės, o palygini - vos ne čiurka europoj), prisiekiu, nupirksiu čiulpinuką. (Tikiu, kad taip nebus, todėl drąsiai pažadu).

Viliuosi, kad iki kol sulauksiu pilnametystės, virsiu gulbe iš ančiuko (cha, svajone lik sveika). O, kad taip kada nors nutiktų...

P.S. Jei kas žinotų, kaip išimti raudonį iš skruostų, būčiau dėkinga, kad pasidalintumėt :D

*PILDAU*

Aistė sugebėjo mano nervus nuraminti. Šiaip būčiau skolingai jai 3 čiulpinukus (įaiškino, kad kitos specialiai šviesin su špakliu odą ir rausvin skruostus, o man nuo gimimo taip, tad džiaugtis turiu. Dar prisakė, kad mano kojos gražios (toks buvo maždaug: ???, bet nesvarbu), ir prisakė, kad turiu daugybę gražių vidinių savybių). Pagal ją, čiulpinukų aš jai turiu nenešti ir juos valgyti tol, kol suprasiu kokių tobulų savybių turiu. Arba tol, kol nusibos čiulpinukai. Arba kol kišenė pratuštės. Bet va ji tai žmogus randa net blogame gero...