Kai neįlendu į standartus...

Šiandien buvo daug progų pastebėti savo keistus pomėgius, visai neapkenčiamus dalykus ir įpročius... Atsigulusi į lovą po šiltra kaldra dar daugiau jų pastebėjau ir neiškentusi nuprendžiau juos išdėstyti čia. Priešingu atveju, neužmigsiu ir dar ilgai mąstysiu ar keisti savo požiūrį į tam tikrus dalykus, ar ne...

1. Nusišnekėjimas.
Tikriausiai pagrindinis mano bruožas. Kai kurie savo durnas mintis laiko galvoje, kiti - išleidžia į laisvę. Aš, matyt, prie pastarųjų... Dar viena problema - kartais pasakau kažką, kas neturi būti juokinga ir nėra, o kiti supranta, kad tai turėjo būti ale prikolas ir jis ale buvo nepavykęs. Tai maždaug gaunasi taip, kad vėl nusišnekėjau, nors tiesiog pasakiau vieną iš savo minčių...

2. Neapykanta besifotkinantiems.
Nežinau, iš kur ji tokia atsirado. Gal paveldėjau iš ko nors arba tiesiog taip yra dėl to, jog pati kamerų bijau kaip velnias biblijos ar kryžiaus... Tiesiog pamačius, kai kas nors fotografuojasi su "taikos" ženklu arba anties veidu, mane savotiškai supykina...

3. Ant manęs - tik ilgesnės striukės.
Žinau, mano stiliaus pojūtis atostogauja nuo pat du tūkstantųjų metų rugpjūčio pradžios. Bet vieną žinau - ilgos striukės atrodo tikrai apsurdiškai. Tačiau negaliu, nu tiesiog negaliu nešioti tų trumpų, vos inkstus dengiančių. Man yra patogios ir šiltos tik ilgesnės... net jei ir tenka sulaukti replikų "eina kai bapsė".

4. Amžinas ledynmetis.
Jei kitam būna tik vėsu, man jau bus nesvietiškai šalta. Mėgstu šilumą, ir jei net kiek sukaitus tampu raudona kaip burokas arba raudonas nagų lakas, vis vien labiau toleruoju karštį nei šaltį. Man pačiai visada būna gerokai vėsiau nei kitiems, tad jei aplinkiniai eina užsimetę tik bliuskutę ir mokyklynį švarką, mane matysit jau su ilga, bet plona striuke.

5. Rietenoms - ne!
Nekenčiu kai ant manęs kažkas pyksta arba kai šalia manęs kažkas pykstasi. Ypač, jei netinkamu metu netinkamoje vietoje. Man bloga nuo visų rėkimų, ašarų ir panašių barnių požymių. Esu taikos žmogus, jei kas nepatinka, geriau pratyliu sukandus dantis, ir tiek...

6. Šypsenėle, nepabėk...
Tai vienas iš mano savybių, kurias pastebėjau šiandien. Pastebiu, kad klasiokė žiūri į mane skersai - nusišypsau jos pusėn. Vėl žiūri pro kampą - vėl atsisuku besišypsanti į tą pusę. Visada stengiuosi pykčiui neatsakyti pykčiu ir tai jau tapo savotišku įpročiu...

7. Kam skubėti augti?
Pasižiūrėjau į savo bendraamžes - pudra, tušas, gerokai tamsinti antakiai, kablai ar smailūs aukštakulniai... Viso labo jos - aštuntokės. Gerai, šiek tiek makiažo dar niekam nepakenkė, bet kai jo prisideda tiek, kad rodos, tiek ten turi ko slėpti, tai net baisu darosi...
Arba kokios devintokės vaidina labai jau suaugusias. Jos net nežiūri į pusmečiu jaunesnį asmenį, o jei šis su reikalu kreipiasi - piskiu dar išvadina (esu mačius tokį reginį... beprotystė kažkokia). Kitą kartą man jau norisi tiesiog sėdėti namuose, nes pagal mano išvaizdą ir manieras galėčiau sau rasti vietą... Geriausiu atveju šeštoje klasėje.

8. Sijonai ir kelnės
Dažna mergina pamiršta, kad merginos turi tik joms skirtą rūbą - sijoną (suknelę). Na, kokia Škotija išimtis. Kai pana neturi sijono savo spintoj, man jau čia kažkas žiauraus atrodo. Arba kai turi, bet išsitraukia tik per prievartą - irgi nekažką. Reiktų prisiminti, kad kelnės skirtos labiau vaikinams, o džinsai buvo sukurti tam, kad darbininkų kelnės neplyštų... Aš pati kad ir dažniau nešioju kelnes (su sijonu šalta, o tokio šilto kaip seniau močiutės nešiojo nevilkėsiu gal, gi nemadinga...), bet merginų rūbą labiau myliu. Kai ilgiau panešioju sijoną, vėl girdžiu replikas "Kaip mergytė su sijonuku". Jei kelnės - brandumo požymis, tai lieku be žodžių.

Ech, kuo daugiau galvoju, tuo daugiau randu savo pomėgių ir savybių netelpančių į šiandienienius standartus. Pagal šiuolaikines taisykles esu skiriama prie "Visiškų atsilupėlių" gaujos, nes man tiesiog nepatinka tai, kas patinka visiems. Ką gi.

O ar tu įlendi į jaunimo pagamintą gardą? Ar turi kokių keistų pomėgių, trugdančių tame garde tilpti?