Vaikystės takus prisiminus

Vieni nori greičiau suaugti ir palikti namus, kiti priešingai - sugrįžti į itin mažas dienas. Spėkit, prie kurių esu aš. Draugai tikrai lengvai pasakytų, nes niekada nemėgau surūgėlių ir vertinau saikingą vėjavaikiškumą, kai nebaisu pakvailioti, susigėsti ir po poros dienų tik juoktis iš to įvykio. Taip, aš, asmeniškai, norėčiau būti kokių penkių metų ir būti "neišmanančia daug ko, bet linksma", kaip sakoma vienoje dainoje.

Bandžiau prisiminti, kas vaikystėje buvo tokio gero, kad noriu grįžti ten, o ne eiti visai kiton pusėn. Supratau vieną - paprastos, tačiau laimingos dienos. Kiek paklausinėjusi artimųjų, kiek pasiknisusi savo fantazijoje, pabandžiau sulipdyti savo dieną, kokia ji buvo prieš maždaug dešimt metų. (Savaime suprantama, močiutė daugiausia pasakė, bet...)

Tik nubudusi, mažoji Rugilė puola rengtis. Už lango šviečia saulė, kuri nuo pat ankstaus ryto puikiai atlieka savo darbą. Ta pati saulė matė daug mergaitės dienų, matys ir šią, jei tik pilki debesys netrugdys šio malonumo.
Pirmiausia Rugilė bėga pas senelį ir močiutę. Ji puikiai žino, ką sakys "Labas rytas, miegojau gerai, galėsiu eiti pas Dovilę su Kamile?". Maždaug tie patys žodžiai jos lūpose būna kasdien. Mergaitė žino, koks bus atsakymas - senelis tylės, o močiutė sakys "Ar vėl prašysies pas jas į kiemą, jei norės, pačios tave pasikvies...". Tik kas toliau bus - nelabai nuspėjama. Arba Rugilė išzys bėgti laukan, arba bus arčiau gatvės, kad pamačiusi drauges, pamojuotų. Taip ji padarė ir tąryt.
Mergaitė atsisėdo balkone, ir pro turėklų plyšelį stebi gatvę. Vienas traktorius, antras... Draugės namo durys uždarytos, reiškia jos dar pusryčiauja. Neilgai trukus jos prasiveria, ir trys vaikai pro jas išlekia laukan - Dovilė (mergaitė, su kuria visi nori draugauti), Miglė (mažoji Dovilės sesė, kuri visiems trugdo) ir Ričardas (vyresnysis Dovilės brolis, kuris nelabai nori su jomis žaisti). Rugilė bėga į kiemą - gal greičiau draugai pastebės, kad ji nori žaisti.
Mergaitė vaikštinėja po soda ir akies kampučiu stebi draugės menkai tesimatantį kiemą. Ji žino, kad tikriausiai Dovilė pirma nueis pas Kamilę, arba Kamilė pas ją. Tas Rugilę itin siutino - juk ji pirmoji norėjo pasakyti "labas" Dovilei! Ji pyko ant močiutės, kad ši neleidžia pačiai bėgti pas draugę, mat ji gali dar miegoti. Galėtų pasakyti močiutei, kad matė draugus išeinant į kiemą, tačiau tada babulė supyktų, kad Rugilė spoksojo į kitą kiemą...
Kaip ir tikėjosi, Dovilę ji išvysta jau su Kamile. Jos eina pro Rugilės namą iškelta galva ir apsimeta nematančios draugės. Pyksta. Rugilė irgi pyksta, tačiau tebesėdi sode. Ji žino, kur kaimynės eina - į parduotuvę. Aišku, Dovilę senelis pasiuntė nupirkti batono, ir davė pinigų čiulpinukui. Dovilė gera, nupirks ledinuką ir Kamilei, mat su ja pirmiausia susitiko. Rugilę pavaišinti čiulpinuku pinigų neužtenka, tad ir vaidina, kad jos nemato.
Po keliolikos minučių sode vis dar sėdinti mergaitė vėl mato drauges. Aišku, sučiulpinukais rankose. Rugilei močiutė juos valgyti leidžia retai, mat jie "prigrūsti daug chemijos", ir geriau duodavo daugiau pinigų šokoladiniams saldainiams. Visa bėda ta, kad jos draugėms pinigų saldainiams neužtekdavo, ir Rugilei neišeidavo kartu su jom eiti į parduotuvę...
Dar po kelių minučių mergaitė pamatė ateinančias drauges. Dabar jos ją pastebi - nesvarbu, kad Rugilė sėdi toje pačioje vietoje. Tada draugės ją pasikviečia pas save, ir vištelė Rugilė bėga pasakyti močiutei, kad išbėga ir bus "arba pas Kamilę, arba pas Dovilę, arba su dviračiais gatvėje".
Tada prasideda žaidimai - gaudynės, slėpynės, slepgaudės, brolelis brolelis, slaptosios agentės, tuku tuku... Aišku, žaidimų metu būdavo, kad pas nykštukus reikėdavo eiti. Į kambarį eiti nei viena nenorėdavo - o kas, jei nebeišleis, arba lieps eiti pietų valgyti, arba dar blogiau - kaip visai mažiukams miegoti? Problema buvo didelė, o į kelnes daryti nesinorėjo - kokia gėda būtų...
Sugalvojo vaikai po balkonu, tuščioje vietoje daryti. Visų trijų draugių namai vienodi, po visų balkonais yra lyg kambarys su trim sienom. Ten jos ir susitarė, kad bus jų tuoletas... Baisu buvo tik, kad niekas nepamatytų...
Per pietus, kai laikrodis rodydavo pirmą valandą, mergaitės bėgo žiūrėti "Mėnulio jūreivę". O jei jį netyčia užsižaidusios praleisdavo - viskas, blogai. Supykusios ir sėdėdavo kažin kiek laiko ant žemės. Tas filmukas buvo apie tikrą "svajonių" gyvenimą - "didelės" mergaitės, kurios eina į mokyklą, berniukai, kurių jos taip gėdijasi ir kiekvienoje serijoje kažkoks blogiukas, kurio dėka jos virsdavo nuostabiomis kovotojomis. Žiūrėdavo mergaitės susižavėjusios ir svajodavo pačios tokiomis būti - didelėmis, einančiomis į mokyklą ir didvyrėmis. Tik berniukų nenorėjo.
Pasibaigus filmukui, draugės tapdavo "Mėnulio jūreivėmis" - kovodavo, eidavo į mokyklą, berniuką (Dovilės brolį) slapta stebėdavo... o jei nesinorėjo būti kovotojom, jas piešdavo. Su didelėm akim, su žemę siekiančiais plaukais ir itin trumpais sijonais. Paskui viena kitai dovanodavo tuos piešinius...
Blogai būdavo, kai ateidavo valgymo metas. Rugilei turbūt buvo blogiausiai - jai močiutė liepdavo ne tik pavalgyti, bet dar truputį palaukti, "o gal draugės nepavalgė dar". Tos kelios minutės būdavo tokios ilgos...
Po pietų žaidimai tęsdavosi. Dažniausiai išsitraukdavo jos dviračius arba kreideles. Dviračiais važinėti greitai nusibosdavo, o užtat piešti ant asfalto ir paskui ant jo žaisti - vienas malonumas. Kartą viena "didelė" kaimynų mergaitė parodė, kaip galima nusipiešti tikrą namą ir jame žaisti. Oj, daug valandų ten praleisdavo Dovilė, Kamilė ir Rugilė. Mamos vakare pykdavo, kad kelnės labai nuo kreidelių murzinos, bet, kaip mergaitės sakydavo, "pyko, pyko ir nustojo".
Labiausiai Rugilė nemėgo laipiojimo į medžius. Kaimynės vikrios buvo - šmurkšt ir jau medyje. O ji bijojo aukštai lipti, o jei nukris, o jei mama su močiute sužinos, ką jos veikia? Tad dažniausiai Rugilė sėdėdavo ant antros nuo žemės šakos, jei labai įsižaisdavo - ant trečios.
Kas tiesa, tas nemelas - smagiausi žaidimai būdavo vakare. Tada ir vienos ar kitos tėvai prisijungdavo, pamokydavo kokių nematytų, negirdėtų žaidimų...
Patys baisiausi ir labiausiai visą smagumą gadinantys žodžiai buvo "Nu Rugile, einam jau namo". Mergaitė žinojo - mamos dar galima išprašyti kiek ilgiau pažaisti, o močiutės žodis buvo šventas. Ir tekdavo nunarinus galvą eiti namo, mat ją visad pirmą parsišaukdavo kambarin...
Pavalgiusi ir nusipraususi Rugilė eidavo miegoti. Prieš užmigdama pykdavo ant savo šeimos, kodėl ji tokia bloga ir kodėl taip anksti liepia eiti namo. Ji dar pro langą matydavo, kaip draugės laksto... Rugilė ir paverkdavo, ir pagalvę pamušdavo, kai niekas nemato - juk toks pasaulis neteisingas...

O kodėl aš sugalvojau tokią dieną aprašyti? Šiandien rūsyje radau du atvirukus: ant vieno matėsi kiek gremėzdiška "Mėnulio jūreivė", o viduje buvo tekstas: "Dovile sveikinu su ateinanča vasara no Rugilės". Kitas atvirukas buvo daug dailesnis, tačiau su ta pačia jūreive - iš kart prisiminiau, kaip mes pykdavom ant Dovilės, nes ji labai gražiai piešia... Teksto viduje nebuvo. Dovilė arba nespėjo, arba neapsisprendė, kuriai duoti - man ar Kamilei...