Tąryt veidrodis rodė keistą siluetą, į kurį įsižiūrėjus galėjai išvysti vienetinių bruožų. Tąryt žmogus, žiūrintis veidrodin buvo visiškai identiškas atspindžiui. Tąryt žmogus buvo savimi.
Plaukai buvo ploni, į visas pasaulio kryptis styrantys, nevienodo ilgio - tokie jie priminė vyšnių šakas. Skirtumas tas, jog šie, silueto viršūnėje esantys siūlgaliai netvarka jau buvo pralenkę gležnuosius vaismedžius.
Veidas atrodė keistai vaikiškas, ypač, jei žinai atspindžio savininko amžių.
Žaliai rudos akys tąryt buvo plačios. Juoduose vyzdžiuose galėjai įžvelgti smulkias kibirkštėles, kurios rodė ryžtą. O gal laimę? Tačiau nepaisant to, akyse buvo ir savotiškas ilgesys: veiksmo, keleto žmonių ir tam tikrų jausmų.
Rausvuose skruostuose matėsi mažytės duobutės, kurias sukėlė gerokai kilstelėję lūpų kampučiai.
Kaklo absoliučiai nesimatė - jį dengė daugybė sluoksnių rusvo šaliko.
Gan lieknas liemuo atrodė dar lieknesnis, net jei jį dengė stora golfa. Ir visai nesvarbu, kad šventės kątik praėjo - kasdieninis ir beprotiškas nuovargis daro savo.
Į liemenį buvo įremtos dvi ilgos rankos, kurias vainikavo ploni, tačiau taip pat ilgi pirštai. Visai kaip giltinės, tiesą pasakius.
Kojos irgi buvo nestoros, tačiau visai plonomis taip pat nepavadinsi. Tarp šlaunų galėjai matyti tarpelį, dėl kurio močiutė vis prikaišiojo. "Nors su dviračiu važiuok", sakydavo. Tiesa, pačios kojos aiškiai buvo sustiprėjusios per pastarąjį pusmetį - tai galėjai matyti iš tvirto stovėjimo.
Visa tai sudarė visai ne žemos būtybės kūną. O siela? Ar tąryt ji taip pat buvo tokia sujaukta, tačiau laiminga ir tvirta?
Norėčiau, kad tokia savijauta išliktų ne tik sausio pirmomis dienomis, o visus metus. Noriu tokią save matyti ištisai - tokią pasitikinčią savimi, ištroškusią gyvenimo ir, rodos, niekad nepailstančią (net jei vis daugiau ženklų rodo, jog reikia daugiau poilsio).
Bet... Ar tai buvau aš? Taip, turbūt. Tai buvo ta pati Rugilė - su vaikišku veidu, rausvais skruostais ir tarpeliu tarp kojų.
Ir visai nesvarbu, kokia aš buvau tąryt, esu dabar ar būsiu rytoj.
Svarbu, kad būčiau savimi.
Svarbu, kad gyvenčiau.
Plaukai buvo ploni, į visas pasaulio kryptis styrantys, nevienodo ilgio - tokie jie priminė vyšnių šakas. Skirtumas tas, jog šie, silueto viršūnėje esantys siūlgaliai netvarka jau buvo pralenkę gležnuosius vaismedžius.
Veidas atrodė keistai vaikiškas, ypač, jei žinai atspindžio savininko amžių.
Žaliai rudos akys tąryt buvo plačios. Juoduose vyzdžiuose galėjai įžvelgti smulkias kibirkštėles, kurios rodė ryžtą. O gal laimę? Tačiau nepaisant to, akyse buvo ir savotiškas ilgesys: veiksmo, keleto žmonių ir tam tikrų jausmų.
Rausvuose skruostuose matėsi mažytės duobutės, kurias sukėlė gerokai kilstelėję lūpų kampučiai.
Kaklo absoliučiai nesimatė - jį dengė daugybė sluoksnių rusvo šaliko.
Gan lieknas liemuo atrodė dar lieknesnis, net jei jį dengė stora golfa. Ir visai nesvarbu, kad šventės kątik praėjo - kasdieninis ir beprotiškas nuovargis daro savo.
Į liemenį buvo įremtos dvi ilgos rankos, kurias vainikavo ploni, tačiau taip pat ilgi pirštai. Visai kaip giltinės, tiesą pasakius.
Kojos irgi buvo nestoros, tačiau visai plonomis taip pat nepavadinsi. Tarp šlaunų galėjai matyti tarpelį, dėl kurio močiutė vis prikaišiojo. "Nors su dviračiu važiuok", sakydavo. Tiesa, pačios kojos aiškiai buvo sustiprėjusios per pastarąjį pusmetį - tai galėjai matyti iš tvirto stovėjimo.
Visa tai sudarė visai ne žemos būtybės kūną. O siela? Ar tąryt ji taip pat buvo tokia sujaukta, tačiau laiminga ir tvirta?
Norėčiau, kad tokia savijauta išliktų ne tik sausio pirmomis dienomis, o visus metus. Noriu tokią save matyti ištisai - tokią pasitikinčią savimi, ištroškusią gyvenimo ir, rodos, niekad nepailstančią (net jei vis daugiau ženklų rodo, jog reikia daugiau poilsio).
Bet... Ar tai buvau aš? Taip, turbūt. Tai buvo ta pati Rugilė - su vaikišku veidu, rausvais skruostais ir tarpeliu tarp kojų.
Ir visai nesvarbu, kokia aš buvau tąryt, esu dabar ar būsiu rytoj.
Svarbu, kad būčiau savimi.
Svarbu, kad gyvenčiau.
Siunčiu Tau šiltą ir didelį apkabinimą - jis reikšia, kad aš tikiu Tavimi ir tuo, kad viskas bus taip, kaip norėsi, jeigu tik stengsies, kad taip būtų.
AtsakytiPanaikintiŽavu.
Visų pirma - ačiū. Dabar jau tikrai stengsiuos visu pajėgumu, kad tik šis pasitikėjimas savim nedingtų. Retai toks aplanko :)
Panaikinti