Jei būčiau augalas...

... būčiau mėta.

Taip, ta pati, kuri beprotiškai skaniai kvepia. Ta, kurią kartais sunku pamatyti, bet paragavus ar pauosčius lengvai atpažinsi. Būčiau ta mėta, kuri vasarą auga po mano langais, močiutės vaistažolių kampelyje.

O ir mirčiau dėl kilnaus tikslo. Žinočiau, kad kažkam galbūt būsiu vienintelė paguoda liūdną vakarą, galbūt galėsiu sušildyti ir apsvaiginti kažkieno sielą. Nes, po velnių, mėta per daug skaniai kvepia.

Ir jūs nežinot, kaip nervai nelaiko, kai tau nebeleidžia gerti mėtų arbatos. Močiutė veršiu praminė: "Pliumpi tu tą arbatą kai veršis. Litrą ant karto išgėrei, dar mat nori". O aš tikrai jos labai noriu. Labai.

Duokit man mėtų ir būsiu jūsų draugė...

4 komentarai:

  1. Dabar pagalvojau, kad žiauriai seniai gėriau mėtų arbatą. Tą tikrą, užaugintą po langais, močiutės vaistažolių kampelyje... :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O aš net nežinau, kaip išgyvenčiau be tos tikros, močiutės užaugintos ir tobulai užplikytos mėtų arbatos... :)

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...