Atskiros pastraipos apie šiandien

Šįryt pilnatis buvo orandžinė. Tik kol supratau, kad ten ne pagaliau degantis gatvės žibintas, o mėnulis - jau ir autobusas atvažiavo. O kai privažiavę artimiausią kaimą pasisukom riedėti kiton pasaulio kryptin, to orandžinio grožio visai nebemačiau. Gaila, man jis patiko. Net labai.

Galėčiau dieną įvardinti kaip pakenčiamą, netgi gerą, bet ne, vis kažkas sugadina visą gėrį. Tad vėl šiandieną vėl įvardinu kaip "tas pats mėšlas".

Daug galvojau apie laimę. Gal dėl to, kad pas mane jos net su žiburiu nerasi (apie žiburio nebuvimą net nekalbu), o gal tiesiog šio mąstymo kaltininkas buvo šiandien rašytas rašinys "Kaip pasiekti laimę?". Visaip laužiau savo galvą, kol pastaroji visai nulūžo. O su nulūžusia galva nieko nebeišmąstysiu, tad priėjau tokią išvadą: mano laimei trūksta per daug.

Su ta mintim nuėjau svaigintis muzika. Grojau geras dvi valandas, tik vis keisdama instrumentus (pianinas, akordeonas, nervai. Pianinas, nervai, pianinas, akordeonas, pianinas, pianinas, nervai). Viską išliejau, ką turėjau. Pyktį, liūdesį, baimę, juoką. Viską. Tada prisiminiau, kad egzistuoja paprasta mokykla, ne vien muzikos.

Nu ką, ignoravus fizikos namų darbus liko anglų. Ir sėdėjau kartodama visą skyrių. Nežinau, kiek mokiaus, o kiek apie gyvenimo prasmę galvojau, bet kad sėdėjau knygą atsivertus, tai tikrai. Iš šiaip pamąstymų galiu pasakyti, jog išvados nekeičiu. Logiška, juk niekas nepasikeitė. Nebent tai, jog mano galva antrą kartą perlūžo.

Vakarą užbaigiu ketvirtu puslitriu mėtų arbatos (stiklainiuose arbatą plikau, nes kaskart vis dviejuose puodeliuose tą daryti neapsimoka). Gal visai nieko, kai pagalvoji. Bent jau tada, kai nemini pačio didžiausio pastarųjų savaičių mėšlo.


2 komentarai:

  1. O aš galvojau jog antradienis tai buvo vienišumo ir niūrumo įsikūnijimas... Ak, bet ne viena taip maniau, jos buvo nuobodu ir kasdieniška... Man patiko skaityti, ir laukti kada vėl pasirodys nuostabi Tavo kūryba :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už nuolatinius komentarus!
      Antradieniai visad tamsūs būna.. sakyk ką nori

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...