Laimės variacijos

http://youtu.be/AJtDXIazrMo

Visą dieną manyje teskamba viena daina. Galbūt todėl, kad melodija "užkabina", o žodžiai - nesudėtingi. Galbūt todėl, kad ji turi kažkokią sąsają su mano gyvenimų, o galbūt todėl, kad daina visiškai niekuo nesusiijusi su manimi... Nesvarbu, esmė tame, kad "Išjungti" ar "Nutildyti" mygtukas manyje sugedo, todėl visu garsu niūniuoju "Love me like you do, lo-lo-love me like you do"... Niūniuoju, nors ir nesu didelė tokių "mergaitiškų" dainų gerbėja.

Autobuse gadinau savo klausą visu garsu klausydamasi tos dainos. Užsisvajojusi lyg tikrą pavasarį žiūrėjau pro autobuso langą ir mąsčiau, ką turiu padaryti, kad pasiekčiau savo laimę. To, ko man trūksta, turbūt niekada nebeatgausiu, tad telieka tą tuščią ertmę užpildyti kažkuo kitu... Mintyse prikūriau galybę variacijų, kuriomis kreivinėsiu laimės link, o šiandien vakare eilutę, o gal net dvi, išmokau skambinti.

Nutariau, kad mano širdis bus laimingesnė, jei priversiu nusišypsoti kitą. Taigi griebiau popieriaus lapą ir pradėjau rašyti valentino dienos sveikinimus, mat mokykloje veikia "paštas" Valentino dienai. Vieniems prirašiau ilgiausius laiškus, mat turėjau ko pasakyti, kitiems - trumpučius, bet ne ką prastesnius (tikiuosi). Tekstas taip pat buvo įvairus - nuo "Lai Tavo meilė būna ne vien batonas ir sūris" iki pačių nuoširdžiausių eilučių. Nežinau, kaip pati reaguočiau gavusi tokias blevyzgas, tačiau jas rašant nuotaika pakilo bent penkiais procentais.

Tačiau šiandien laiminga esu ne vien dėl to. Kai pasiėmiau naują lapelį, prisiminiau septintokę, kurinuo manęs gavo pliūchą. Prisiminiau ir mintį "Atleisti. Atsiprašyti". Nieko nelaukdama pradėjau rašyti. Rašiau, kad lai meilės būna pilna jos širdis. Rašiau, kad lai laimė ją paskandina. Sakiau, kad atsiprašau. Prašiau, kad suprastų, jog matyti verkiantį artimą nėra lengva. Rašiau, kad tikiu, jog ji lygiai taip pat kovotų už sau brangų žmogų, nesvarbu, koks jis bebūtų - storas ar plonas, elitinis ar kabantis žemiau nulio. Kai parašiau, tiesą pasakius, lengviau atsikvėpiau. Ne, aš ir dabar nesigailiu, kad vožtelėjau tai septintokei, tačiau jokio pykčio nebejaučiu. Ji irgi žmogus, ir... Ir aš lengva ranka atleidau. Rašiau tikrai nuoširdžiai ir dabar tebus jos problema, kaip ji priims atsiprašymą. Ar atleis ji man, ar ne - jog rūpestis. Bent jau aš būsiu rami ir, tiesą pasakius, daug laimingesnė.

Mano taktika veikia. Sugrojus naują variacijos dalį mano širdis šokteli aukščiau, nesvarbu, koks rūpestis slegia mane tą minutę. Ir tai bus nauja pradžia - naujo sąsiuvinio, kuriamę iliustruosiu po vieną naują išmoktą eilutę ir naujos mano laimės. Laimės, kuri iki pat manosios mirties neturės pabaigos. Ji bus nenutrūkstama legato melodija, kuri nutils tik sielai atsisveikinus su instrumentu.


2 komentarai:

  1. Oho, kaip draugiškai ir jaukiai... Nuostabu, kad atsiprašei, kad atleidai, kad nusiplovei pyktį ir darai tai, ką darydama jautiesi laiminga. Taip ir toliau!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū! Tikiuos, tas "toliau" tęsis ilgai ilgai... Tikiuos.

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...