Mano penktadienis

Dangumi plaukė auksiniai debesys. Jie lėkė taip greitai, kad, rodos, norėjo per valandą apiplaukti pasaulį. Saulė droviai žvelgė pro žaliaskarių eglių šakas, o vėjas iš visos širdies bučiavo praeivių sielas. Tą vasario šeštosios popietę aš pajutau pagaliau artėjantį pavasarį - taip išsiilgtą ir nepaprastai gyvą.

Sėdėjau stotelėje, iki autobuso - daugiau nei valanda. Piniginėje vos dvidešimt euro centų, o eiti nebuvo kur. Tad beliko laukti ir bendrauti su tuo ne itin meiliu vėju. Jau po penkių minučių tiesiog sėdėti nusibodo, tad vėl bandžiau prijungti ausinukus prie telefono. Įprastai kledariukas neklausydavo manųjų prašymų, tačiau tą popietę pati Šventoji Dvasia padėjo, tad aš galėjau nieko netrugdoma klausytis muzikos.

Ausų būgneliai vos nesprogo nuo garsaus virpėjimo, mano siela skambėjo kartu su akordais, o lūpos dainavo begarsius žodžius. Manosios akys žvelgė aukštyn, į dangų. Juo vis dar plaukė saulės nušviesti debesys. Nežinau, ar buvo kas tą popietę gero, bet mano širdis džiaugėsi dėl nepaaiškinamų priežasčių.

Kuo daugiau laiko praėjo, tuo oras vis labiau vėso. O gal tik aš nuo vėjo glomonių sušalau? Kaip ten bebūtų, dangus tikrai niaukėsi. Auksinę žydrynę užgožė vis tirštesni debesys - pilki, niūrūs. Nebeliko saulės, neliko ir auksuolių. Viskas pasidarė pilka, visai kaip įprasta.

Mano sielai dainuojant "Nothing really matters", pilkoje sumaištyje pasirodė mažos snaigutės. Jos krito iš visų pasaulio pusių, sukosi neturėdamos šokio žingsnelių. Rodos, tos snaigės buvo maištautojos - krito ne tam, kad žemę papuošti, o tiesiog tam, kad kristi... Jos neturėjo tikslo, jos tiesiog šoko - kiekviena savaip ir ypatingai.

Pasibaigus dainai, pasibaigė ir baltųjų draugių maištas. Stotelę užpildė vaikų juokas ir veiksmas. Tiesiog negalėjau nesišypsoti į juos žiūrėdama. Kaži, ar kiti galėjo?

Autobusas vėlavo dešimčia minučių, tačiau atpirko šią nuodėmę - atvyko pats geriausias. Aš vėl atsisėdau į "atvirkščią" sėdynę ir tyliai dainavau:

"I'm coming home, I'm coming home,
Tell the world I'm coming home,
Let the rain wash away
All the pain of yesterday.
I know my kingdom awaits
Ant they've forgiven my mistakes,
I'm coming home, I'm coming home,
Tell the world I'm coming..."
(Gali būti klaidų, rašiau dainos žodžius "iš galvos").

Na, o kol visas Joniškio miestelis šėlsta "Junior night" diskotekoje, aš drybsau savo lovoje ir laukiu, kol parsisiųs filmas. Nebeturiu jėgų kažkur eiti, o juolab - visaip kratytis. Turbūt su tokiu energijos kiekiu nebūčiau ėjusi diskotekon, net jei man patiktų šokti... Tad apie savo dabartines aplinkybes net nekalbu.

Taip pralėkė ir taip užsibaigs manasis penktadienis. O Tavo?


2 komentarai:

  1. Mano penktadienis pralėkė greitai ir ne itin įdomiai.
    Smagiausia, tai, kad buvo aplankiusi močiutė ir ėjom su mama pasiimti brolio iš darželio, beplepėdamos. Nagi, vis vien tai veiksmas. ;-))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kartais gero reikia ieškoti mažuose dalykuose.
      Aš kone pusantros valandos prasėdėjau autobusų stotelėje, ir kas čia gero? Mačiau nepaprastus debesis, leidau sau atsigauti su muzika ir daug ką apmąsčiau. Va visas gėris :>

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...