Mintyse

Bėgu per pievą. Man po kojomis nusidriekusi bekraštė geltona jūra, kuri susideda iš daugybės mažų žiedelių, vadinamų pienėmis. Savo auksine šviesa jos apakina mane, tad lekiu nematydama kur. Viskas aplinkui sukasi - čia geltona, čia kiek žalsvos, čia vis žydra šmėsteli. Mano galva gerokai apsvaigsta. Parpuolu žemėn, bet man neskauda. Aš tik juokiuosi, juokiosi, juokiuosi... Visu ilgiu išsitiesiu ant minkštučių patalų ir žvelgiu aukštyn. Čia baltas pūkinis dramblys, čia baltaskarė paukštė... O čia saulė, giliai besišypsanti man. Viskas taip šviesu, taip žėri spalvomis! Tas pavasario šviesumas tiesiog pakeri. Nejučiomis iš mažyčių ir nepaprastai purių žiedelių pradedu pinti vainiką. Vienas, du, apsukam. Vienas, du, apsukam... Regiu, kaip mano rankos vis panašėja į sodininko. Ir tik per nelemtą vainiką... Nesvarbu. Baigtą žydintį ratą užsidedu ant galvos, atsistoju ir vėl bėgu, sukuosi... Sukuosi plačiai išskėtusi rankas, lyg norėdama įsisukti ir nuskristi. Tačiau nepakylu, priešingai - vėl bučiuoju pienes. Ir juokiuosi, juokiuosi, juokiuosi...

Gaila, kad tas juokas aidi tik mano mintyse. Ne realybėje ir net ne širdyje. Įsivaizduoju save taip plasnojančią, besikvatojančią ir tiesiog švytinčią. Kaip tas saulės spindulėlis. Tačiau dabar - žiema. Už lango tik parudavusi žolė, pilna šiukšlių ir purvo. Jokių pienių, jokių spalvų. Tad ir aš neskraidau, o tik sėdžiu, pyrago gabalą apsikabinus, ir ramiai kramsnoju. O tas pyragas saldus saldus, visai kaip pavasarinis medus... Aš ir toliau sukuosi. Mintyse.