Pasiklydusi

Mano gyvenimas kaip ledkalnis - visi mato tik menką dalelę ir net nenutuokia, kad yra ir daugiau.

Šįvakar vėl pasiklydau. Vėl užklupo ta pati tuštuma. Viskas vėl kartojosi - ausys linko nuo pasikartojančių naujienų, akys merkėsi dėl per didelio galvos skausmo. Aš vėl pasiklydau tame labirinte, niekaip nerasdama išėjimo.

Skaičiau, tačiau knygos kelio nerodė.
Grojau, bet dar labiau susimaišiau.
Klausiausi muzikos - vėlgi kelio neradau.
Nieko neveikiau, tad ir likau stovėti vietoje.

Galų gale atsiverčiau nuotraukas iš pačių gražiausių gyvenimo momentų - stovyklos, "Comenius" projekto Lietuvoje ir Belgijoje, šiaip gražių akimirkų... Ir lėtai pradėjau slinkti link išėjimo. Kūną vėl užliejo šiluma, lūpos šypsojosi, o katkartėm net juokėsi. Su prisiminimais grįžo ir viltis, jog vėl taip bus, kad vėl nutiks kažkas, ką net po daugelį metų prisiminsiu su šypsena. Žinau, kad kol veiki, nenutuoki, jog kažkada tai bus tau taip svarbu. Bet vis tiek laukiu tokių momentų.

-------

Ryt pavasaris, žmonės! Atgimimas. Visko. Vilties, šypsenų ir tiesos. Šįvakar pati sau pažadu neužmigti anksčiau nei vidurnaktį (pastaruoju metu, dėl didelio nuovargio, tai padaryti man sunku). O iki pavasario vėl ieškosiu laimės formulės, o ir paprašysiu pasidalinti savąja!