PAGALIAU PAVASARIS.
Jei ne lauke, tai bent giliausiame širdies kamputyje. Už lango dar tik vėsi saulė pasirodo, o manyje jau galima rengti tulpių festivalį. Turbūt. Manoji siela tarsi prisikelia iš numirusių - vėl noriu gyventi, o ne egzistuoti. Vėl trokšte trokštu kažką keisti, pamatyti, atrasti, pajausti. Nusibodo ta tamsi užmarštis, užkniso ir nuolatinis uždarumas. Nusibodo kartoti "Viskas gerai", dėlioti šypsenėles žinutėse, net jei sprogsti dėl naštos, tupinčios tau ant pečių. Dabar bus kitaip. Nuo rytojaus viską pradedu nuo nulio.
Dabar, taip netikėtai užklupus pavasariui, svajoju. Mąstau ryte, fantazuoju ir vakare. Planuoju dailesnį rytojų be poros asmenų. Ir žinot, nuo ko pradėjau? Nuo "Before I die" sąrašo. Taip, maniau, kad geriau, kai leidi įvykiams klostytis savaime. Dabar matau, kad "savaime" nebūtinai reiškai "džiugiai". Tad susirašiau ilgą sąrašą, ką noriu patirti ar sužinoti. Vis pildau. Kiekvieną įvykdytą punktą iliustruoju. Taip, pradėjau pildyti sąsiuvinį, kuriame nupiešiu įvykdytą tikslą. Peizavonės nėra "wow" ar "omg", bet jos - pačios gražiausios man. Jos daug ką primena. Kiekvienas taškelis kažką reiškia, tačiau tai suprantu tik aš. Tai... tai lyg dienoraštis, kurio niekas nesugeba perskaityti.
Sekantis dalykas, kurį darysiu - dažnai šypsosiuosi. Ir nuoširdžiai, ne tam, kad "tik nepaklauskit, kodėl man bloga". Iš kur semsiuosi jėgų? Iš visur. Iš niekur. Iš katino, tyliai murkiančio pašonėje. Iš rožinio dangaus, kurio nedengia debesys. Iš vėjo ir saulės. Iš tikėjimo ir vilties. Jėgų manyje bus iš pasaulio, esančio giliai širdyje. Ar bent pasistengsiu, kad jis ten būtų.
Ir dar - kad jau pavasaris manosiose fantazijose, tai lai jis būna ir aplink mane realiai. Pakeisiu kambarį. Įnešiu šviesos, daugiau spalvų ir truputį laimės. Jei ne iš karto, tai palaipsniui. Bet kuo greičiau.
O toliau... Kolkas tik svajosiu apie gražias dienas. Prieš akis regėsiu saulę, laimingus veidus, spalvas ir džiaugsmą - nesvarbu, kad tai bus tik iliuzija.
*Keli punktai iš manojo tikslų sąrašo*
# Rasti savo paparčio žiedą
# Sugalvoti 50 priežasčių, kodėl gražus veidelis turi daugiau "draugų" už gražų vidų
# Išgirsti iš kažkieno frazę "Tu mano didvyrė"
# Priversti kitą plačiai šypsotis
# Pajausti tokią dieną, per kurią niekas manęs nenuliūdintu
# Niekada neužaugti
.
.
.
Klausimas, kas privertė mane gyventi pavasariui? Turbūt ta pati vėsi saulė, kuri kitam galbūt nieko nereiškia...
Jei ne lauke, tai bent giliausiame širdies kamputyje. Už lango dar tik vėsi saulė pasirodo, o manyje jau galima rengti tulpių festivalį. Turbūt. Manoji siela tarsi prisikelia iš numirusių - vėl noriu gyventi, o ne egzistuoti. Vėl trokšte trokštu kažką keisti, pamatyti, atrasti, pajausti. Nusibodo ta tamsi užmarštis, užkniso ir nuolatinis uždarumas. Nusibodo kartoti "Viskas gerai", dėlioti šypsenėles žinutėse, net jei sprogsti dėl naštos, tupinčios tau ant pečių. Dabar bus kitaip. Nuo rytojaus viską pradedu nuo nulio.
Dabar, taip netikėtai užklupus pavasariui, svajoju. Mąstau ryte, fantazuoju ir vakare. Planuoju dailesnį rytojų be poros asmenų. Ir žinot, nuo ko pradėjau? Nuo "Before I die" sąrašo. Taip, maniau, kad geriau, kai leidi įvykiams klostytis savaime. Dabar matau, kad "savaime" nebūtinai reiškai "džiugiai". Tad susirašiau ilgą sąrašą, ką noriu patirti ar sužinoti. Vis pildau. Kiekvieną įvykdytą punktą iliustruoju. Taip, pradėjau pildyti sąsiuvinį, kuriame nupiešiu įvykdytą tikslą. Peizavonės nėra "wow" ar "omg", bet jos - pačios gražiausios man. Jos daug ką primena. Kiekvienas taškelis kažką reiškia, tačiau tai suprantu tik aš. Tai... tai lyg dienoraštis, kurio niekas nesugeba perskaityti.
Sekantis dalykas, kurį darysiu - dažnai šypsosiuosi. Ir nuoširdžiai, ne tam, kad "tik nepaklauskit, kodėl man bloga". Iš kur semsiuosi jėgų? Iš visur. Iš niekur. Iš katino, tyliai murkiančio pašonėje. Iš rožinio dangaus, kurio nedengia debesys. Iš vėjo ir saulės. Iš tikėjimo ir vilties. Jėgų manyje bus iš pasaulio, esančio giliai širdyje. Ar bent pasistengsiu, kad jis ten būtų.
Ir dar - kad jau pavasaris manosiose fantazijose, tai lai jis būna ir aplink mane realiai. Pakeisiu kambarį. Įnešiu šviesos, daugiau spalvų ir truputį laimės. Jei ne iš karto, tai palaipsniui. Bet kuo greičiau.
O toliau... Kolkas tik svajosiu apie gražias dienas. Prieš akis regėsiu saulę, laimingus veidus, spalvas ir džiaugsmą - nesvarbu, kad tai bus tik iliuzija.
*Keli punktai iš manojo tikslų sąrašo*
# Rasti savo paparčio žiedą
# Sugalvoti 50 priežasčių, kodėl gražus veidelis turi daugiau "draugų" už gražų vidų
# Išgirsti iš kažkieno frazę "Tu mano didvyrė"
# Priversti kitą plačiai šypsotis
# Pajausti tokią dieną, per kurią niekas manęs nenuliūdintu
# Niekada neužaugti
.
.
.
Klausimas, kas privertė mane gyventi pavasariui? Turbūt ta pati vėsi saulė, kuri kitam galbūt nieko nereiškia...
Atšilimas pas Rugilę... Sveikinu ir linkiu, kad tos saulėgrąžos niekad nenuvystų. :-P
AtsakytiPanaikintiEch, gaila, kad tik pas mane tas atšilimas, o ne visuotinis :)
Panaikinti