Prisiminimas apie pečių

Šiandien eidama kaimo gatvėmis prisiminiau vieną dieną.

Eilinė darbo diena. Aš - mažutė pradinukė. Atsargiai dedu žingsnius, nes visos gatvės lyg mostelėjus burtų lazdele pasidengė lygiu ledu. Negana to, ant to ledo tyvuliavo giliausios balos. Porą kartų kritau, nes trintis išties buvo per maža.
Kai pagaliau pasiekiau mokyklą, buvau šlapia. Kojos, kelnės... Pradinukei tai - nė motais. Bet mokytoja mane ir dar vieną tokią pat nevėkšlą pasodino prie pečiaus (kaimo mokykloje buvo tokios iš molio drėbtos krosnys, kiekvienoje klasėje po vieną, mat centrinio šildymo dar nebuvo). Ten leido spręsti matematikos uždavinius. O, kokia laimė buvo sėdėti pamokoje įrėmus kojas į karštutėlį pečių! Ne suole, ne kur kitur, o prie krosnies! Ir dar per matematiką!

Pati stebiuosi, kad prisiminiau tokį nereikšmingą įvykį. Gal mano atmintyje šis prisiminimas atgijo todėl, kad šiandien gatvės buvo aptrauktos tokiu pat ledu ir balomis? Gal... Bet prisiminusi tą sėdėjimą mokykloje prie pečiaus, supratau, kad daug ko pasiilgau. Draugų, keistenybių, mažų vargų... Visko.

Prisiminiau, kad daugelį veidų nemačiau jau gal keturis metus. Gyvename tame pačiame kaime, kuriame - gal vos 200 gyventojų, tačiau nuo ketvirtos klasės išleistuvių nebesusitikome... Ne, aš nebijau, kad daugiau su jais ir nebesusitiksiu. Bijau, kad apie dabartinius draugus kažkada galvosiu lygiai taip pat, kaip dabar galvoju apie senuosius. Bijau, kad tas, kuriam galiu atverti nemažą kiekį širdies, kažkada bus tik prisiminimas. Naivu tikėti, kad taip nebus. Bet... Sunku manyti, kad tai įvyks.

Stebiuosi, kiek nedaug šiandien reiškia žodis. Pasakei - po mėnesio išnyko visai. Štai kodėl savuosius sakinius vis dažniau paslepiu tarp pianino stygų... Galbūt ištrauksiu kada juos iš ten. Dabar tegul pabūna ir pamiega...


2 komentarai:

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...