Kopimas

https://youtu.be/fJHKXVZRW_I

Įsivaizduokite kalnų grandinę. Kalva po kalvos, kurios, rodos, niekad nesibaigs. Vieni kalnai tiesiog šauna į padanges, o kiti tokie žemi, kad galime matyti kiaurai. Kalvos taip ir liktų plikais akmenimis, bet jas puošia daugybė gamtos sukurtų grožybių. Čia kalnų upelis tyliai pasakoja savo istoriją, čia paukščių pulkai klegiodami karpo padanges. Štai čia neįžvelgiama praraja, kuri kviečia apžiūrėti dugną, o va ten - miškelis, tyliai ošiantis vienumoje. Viskas taip gražu, taip stebuklinga, atrodo, dėl svaigulio griūk negyvas. Garsai susipina su vaizdais, o tu tenori suktis ratu, skirsti viršum debesų ir pamatyti, kas yra už sekančios kalvos. Pasaka, tiesa?

O dabar pagalvok. Ta minėtoji kalnų grandinė - tai tavo gyvenimas. Tu vis kopi į stačias kalvas tam, kad pamatytum nuostabią panoramą iš viršaus. Tu kopi tam, kad būtum aukščiau visko, kad rastum ir pamatytum tai, ką užstoja šis kalnas. Brendi per upes, rimty klausaisi medžių pasakojamų legendų... Galų gale pasieki kalvos viršūnę. Viskas - laimė, nuostaba ir džiaugsmas apsuka galvą, tu paslysti ir krenti žemyn. Akimirką skrendi kaip paukštis, tačiau sekančią sekundę jau leidiesi talžomas vėjo gūsių. Tu krenti, krenti... Galų gale teškiesi į žemę. Viskas, kas iš tavęs lieka - bala visokių liekanų. Atsisėdi, ilsiesi ir ieškai savo pamestų detalių. Tada renki save kaip dėlionę, o atgimęs vėl kopi sekančiu kalnu - tam, kad pasiektum laimės saulę, tam, kad pamatytum naujoves, laukiančias tavęs kitoje kalno papėdėje. Taip ir eini per kalnus-gyvenimą. Kyli, lauki, džiaugiesi, krenti, atgimsti ir vėl kyli bei lauki. Sakai, kam tu kyli, jei gražu ir kalno pakrašty? O ar nenusibostų gyventi taip pat, matyti identiškus veidus, neregėti naujo ir galbūt įdomesnio? Sakai, kodėl pasitreniravus nepasilikti viršūnėje? O ar lengva būtų gyventi nesibaigiančiame nuovargyje, nes tave nuolad kedena skaudūs laimės vėjai? Sakai, kam kristi, jei galima nulipti nuo kalno? O ar mes negyvename tik dėl tų retų laisvės akimirkų, kai galime skrosti dangų ir neliūdint palikti senas nuoskaudas kitoje kalvos viršūnėje?

Niekada nenustok eiti. Niekada nežinai, kas už sekančios kalvos slypi. Gal tai laimė, kurios užteks perlipti trim kalnams? O gal ten vilties kibirkštėlė, galinti įžiebti tavy nuolat liepsnojančią ugnį? Eik. Pamatyk. Pavark, tačiau pailsėjęs vėl kopk. Nes tas kopimas - tavo gyvenimas, kad ir koks status jis būtų. Tu vertas to viršūnės svaigulio, tu vertas to laisvės skrydžio - nesvarbu, kas laukia po to. Tu privalai pamatyti viską, neapeinant nei vieno kalno. Tau pavyks perkopti visus, net pačius stačiausius kalnus. Aš tuo tikiu. Mes tuo tikime.

6 komentarai:

  1. Anonimiškas2015-03-24 21:36

    Mazyl, uz mane rasinius galesi rasyt. :D

    AtsakytiPanaikinti
  2. Mažyl, tu ir pati sugebi!

    AtsakytiPanaikinti
  3. Visad smagu, išvysti Tavo pamąstymus Rugile, tad linkiu, kad visad tobulėtum... O, taip neturiu žodžių... Gerąja prasme :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Aha, kaip matau tavo mintys išvystytos iki galo... O man, kaip tu ir supratai, tik į kalną užkopti ir nusileisti užteko :))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pala, paaiškink iš naujo... :D

      Panaikinti

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...