Žinot, nuoširdžiai pavydžiu mažučiams vaikams. Gavo žaisliuką - juokiasi. Pakuteno kažkas pilvą - juokiasi. Apsisuko ratu ir nukrito - juokiasi. Kažkas pasakė: "Kur tu? Va tu!" - vėl juokiasi. Jiems nėra blogo, nėra skaudaus. Širdelę suspaudžia nebent tai, kad kažkas neįleido į kambarį arba neleido valgyti pirštų. Na, nuliūdina dar ir tai, kad miegoti reikia eiti. O toliau? Toliau tokie vaikai amžinai laimingi, kol būna vaikais. Veiduose amžinai guli išsidrėbusi plačiašakė šypsenėlė, o rankelės lyg paukščiuko sparnai mosuoja visomis kryptimis.
Pabūkit pusdienį su tokiu vaiku, pozityvo pasikrausit savaitei. Pabūkit du pusdienius iš eilės - ateinančią savaitę niekas neišdrįs naikinti jūsų laimingo veido mimikos. Vienintelis minusas yra tas, kad pats nebejauti, kaip perdėtai suvaikėji. Galvoje vien vėjai ir spalvotas pasaulis su dar margesne ateitimi. Tačiau tai nesumenkina naudos, kurią gauni - laimės skonio ir gebėjimo užsimerti, būnant prieš blogio šešėlį. O kartais tas talentas tikrai praverčia.
Turėjau tokius du pusdienius ir aš. Gaudžiau, juokinau ir kutenau vos metukų berniuką, kuris buvo identiškas ant mano trešnės tupinčiam žvirbliui. Gavau pliūchą, nes minutę nekreipiau į jį dėmesio. Žinot, po tokių kelių valandų juokiausi kaip nesveika. Sėdėjom su drauge nebevažiuojančiame automobilyje, valgėm čipsus, gėrėm kolą... ir beprotiškai juokėmės. Taip nesijuokiau jau, matyt, nuo geografijos konkurso, vykusio prieš mėnesį. Taip gera buvo viską, oj viską pamiršti! Namo grįžau su skaudančia, bet laiminga galva. Užsimerkiau, nemačiau blogo... Ir štai, aš turėjau dieną, kurios niekas nė per plauką nesugadino.
Ir ką gali padaryti vos metukų berniukas, į tave besikreipuantis "ė"...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą